Brachicefalai – mieli „kriuksiukai“ ar vargstantys augintiniai?

June 21, 2022

Daugėjant mokslinių įrodymų, kad brachicefalų veislių atstovai kenčia nuo kvėpavimo, maitinimosi, termoreguliacijos bei kitų sutrikimų, kurie nulemti jų išvaizdos ypatumų, vis dažniau kyla klausimas, ar etiška ir humaniška veisti ir auginti taip atrodančius ir besijaučiančius gyvūnus.

Dūstantys, vis daugiau į agresiją linkstantys ir nuo daugybės kitų fizinių ir psichinių negalavimų kenčiantys branchicefalai ilgainiui tampa tikru galvos skausmu jų augintojams dėl nesibaigiančių sveikatos bėdų, o daliai ir dėl nebepakeliamos finansinės naštos. Varstyti veterinarų duris tenka kone nuolatos. Kaip atrodo tokio augintinio rutina ir kokių sunkumų patiria šios veislės šunis auginantys, teiravomės PetCity Ozas klinikos gydytojos Irinos Geraskinos.

– Ar galima tvirtinti, kad dėl kvėpavimo takų problemų kaltas trumpas ir suspaustas šios veislės gyvūno snukis?

– Taip. Dėl savo anatominių kaukolės ypatumų brachicefaliniai šunys patiria sunkumų, siejamų su kvėpavimo takais.

Pirmiausia dauguma brachicefalinių šunų (labiausiai paminėtini mopsai, prancūzų buldogai ir anglų buldogai) turi suspaustas, susiaurėjusias šnerves, kurios praleidžia mažesnį oro kiekį kvėpavimo metu.

Sparneliai, skirtingai nuo standartinių šnervių, įkvėpimo metu prisispaudžia, o ne išsiplečia, kas dar labiau sumažina patenkančio oro srautą.

Taigi kiekvieno jų įkvėpimo metu ryklėje susidaro neigiamas slėgis.

– Kiek tiesos, kad šios veislės šunys susiduria su labai didelėmis sveikatomis problemomis? Jei taip, kodėl? Kas tai nulemia? Kokios jos?

– Dėl aukščiau minėto susidarančio neigiamo slėgio ryklėje progresuojančiai kinta jų audinių struktūra. Gerklose įvyksta skilvelių, esančių už balso klosčių, išvirtimas. Taigi jiems kvėpuoti tampa išties sunku.

Jei norite įsivaizduoti, pabandykite pirštais dalinai užspausti savo nosies šnerves ir padaryti 10 pritūpimų. Ar lengva kvėpuoti? Toks gyvūnas dėl siaurų kvėpavimo takų, tikėtina, taip jaučiasi atlikdamas paprastus judesius ir net miegodamas.

Ilgainiui ir gerklų kremzlės ir jų tarpusavio jungtys netenka standumo, galiausiai gali įvykti gerklų kolapsas (kremzlių suvirtimas), pilnai užsiverti kvėpavimo spindis. Nespėjus suteikti pirmosios pagalbos (laiku intubuoti, t. y. įdėti kvėpavimo vamzdelio ar atverti trachėją į priekinę kaklo dalį) gyvūną gali ištikti mirtis.

Šių šunų minkštasis gomurys yra išdidėjęs, sustorėjęs, todėl uždengia kvėpavimo takus. Tai reiškia, kad toks šuo, norėdamas įkvėpti oro, turi įdėti daug daugiau pastangų nei sveikas gyvūnas.

Šie aprašomi pokyčiai šuns savininkui nėra matomi plika akimi, bet pabandykite įsivaizduoti, kaip jaustumėtės jūs, jei negalėtume pilnais plaučiais įkvėpti oro.

Dėl savo pakitusios anatomijos šių veislių šunys turi gerokai didesnį polinkį (iki 60 proc. ) susirgti vidurinės ausies uždegimu.

Brachicefalinei anatomijai būdingas ir akių obuolių didumas bei akiduobių lėkštumas, taip pat ir anatomiškai per ilgas vokų plyšys, dėl ko neretai sutinkamas žvairumas, išspūstakumas, nepilnavertis akių užmerkimas, akių obuolių išvirtimas net ir esant neženkliam fiziniam poveikiui kaklo, sprando, pakaušio srityse.

Dėl netaisyklingų vokų vidiniai vokų kampeliai įvirsta ir plaukais trina akies ragenas, ilgainiui jos užsideda apsauginį pigmentinį sluoksnį, šuo netenka regos.

Kai kurių brachicefalinių veislių atstovams yra nustatyta hidrocefalija (padidintas skysčio kiekis smegenyse), dėl jos gali vykti epilepsijos priepuoliai bei pasireikšti kiti neurologiniai sutrikimai.

Dėl jau minėto neigiamo slėgio gerklėje šie šunys kur kas dažniau patiria refliuksą (nuolatinį rūgščių kilimą), atpylinėja, kenčia nuo skrandžio opaligės.

Taip pat šie šunys turi sveikatos sutrikimų, nesiejamų su snukio / galvos srities anatomija, jie siejami su kūno sudėjimo ypatumais, ypač stuburo ir sąnarių būkle.

Pagrindinės patologijos būtų klubo sąnarių displazija (apie 80 proc. anglų buldogų turi C ir blogesnį klubų displazijos laipsnį) ir hemivertebra (slankstelių vystymosi anomalija, kurios metu slanksteliai yra netaisyklingos formos, spaudžiami tarpslanksteliniai diskai). Šuniui tai sukelia nuolatinius lėtinius nugaros skausmus ir turi didelę įtaką stuburo tarpslankstelinės išvaržos susiformavimui. Kaimyninių šalių statistiniais duomenimis, iki 90 proc. prancūzų buldogų turi hemivertebrą.

Bet veisimui šie rodikliai nėra tikrinami (kaip tai daroma kitų veislių šunims), todėl šis sutrikimas perduodamas iš kartos į kartą.

Tam tikrų rūpesčių šeimininkams gali kelti ir šių šunų higiena, nes jie patys neturi galimybės apsitvarkyti užpakalinės kūno dalies, dėl ko reikia prižiūrėti trumpos uodegos turėtojų pauodegio sritį, nes suformavusios odos klostės dažnai šunta, teršiasi, kaip ir raukšlės virš nosies ir paakiuose.

– Kokia tikėtina šios veislės augintinių gyvenimo trukmė?

– Šie šunys gyvena ganėtinai ilgai, vidutiniškai 10–12 metų, tik klausimas, kiek kokybiškai?

Daugelis jų jau ankstyvajame amžiuje tampa ramūs, lėti, depresyvūs, negalintys žaisti, lakstyti, šeimininkų saugomi nuo karščio, aukščio (dėl stuburo problemų).

Taip pat dėl judėjimo stokos jie gana anksti nutunka. Dažną jų vargina ir maisto atpylinėjimo problema, sąnarių / stuburo skausmai, jau nekalbant apie apsunkintą kvėpavimą.

Kai kuriems jų miegojimas tampa kasdieniu iššūkiu, šuniukui miegoti tenka padėjus galvą kur aukščiau, pvz., ant guolio krašto, kad palengvėtų jo kvėpavimas.

– Teko girdėti, kad šie šunys greit pavargsta. Jei šeimininkas tinkamai „nedozuoja“ fizinio krūvio, galima sveikatos ir gyvybės rizika?

– Šios veislės augintiniai labai žaismingi, energingi, smalsūs, norintys bendrauti, tačiau jų kvėpavimo takai negali deguonimi aprūpinti jų poreikio bėgioti ar žaisti saulėje esant daugiau nei 23 laipsniams be rimtesnių pasekmių.

Žaisdami jie gana dažnai turi stabtelėti, pailsėti, atsikvėpti. Šeimininkai turėtų stebėti savo augintinio kvėpavimo dažnumą, garsumą, jeigu jis tik padažnėja ar pagarsėja, atsiranda karkimo garsų, reikėtų jį skubiai stabdyti.

Šiuo atveju negalima pasikliauti principu „šuo pats žino, kiek gali lakstyti“, šios veislės šunys dažnai atsiduria veterinarų kabinete, nes „pervertina savo galimybes“.

– Kaip elgtis pastebėjus, kad pasunkėjo augintinio kvėpavimas? Koks šios veislės šuns santykis su karščiu? Kaip reikėtų elgtis, jei augintinis perkaito?

– Pirmiausia nusiraminti ir nepanikuoti, nes besiblaškantys šeimininkai tik pasunkina šuns ir taip jau stresinę būseną. Patartina jį sustabdyti ar nutraukti bet kokią tuo metu šuns vykdomą veiklą (net jeigu tai tik pasivaikščiojimas).

Taip pat paieškoti vėsesnės vietos ir leisti šuniui atsigulti jam patogia poza (dažniausiai jie renkasi gulėjimą ant pilvo, ištiesus galines kojas, pakėlus galvą), atlaisvinti antkaklį, petnešas, kad nebūtų jokio kvėpavimo takų ir judesių suvaržymo.

Jei netoliese yra vandens šaltinis (tokiu atveju tinka net ir murzina bala), atvėsinkite augintinio kaklą, pažastis, kirkšnis. Tik nekiškite perkaitusio augintinio viso į šaltą vandenį. Vėsinimas turėtų vykti palaipsniui. Per staigus temperatūros kritimas gali sukelti kvėpavimo takų ir raumenų spazmus, o gal net kvėpavimo centro paralyžių.

Pagal galimybes suskubkite į artimiausią gydymo įstaigą, net jeigu atrodo, kad augintinis atsigavo. Kai kurie perkaitimo padariniai vystosi dar gerą parą (kraujo krešumo ir klampumo pakitimai, bendra organizmo acidozė).

Tai ypač aktualu šylant orams. Vienas pirmųjų šių metų perkaitimo pranešimų buvo apie mopsą, kuriam pasireiškė perkaitimo simptomai esant +16 *C(!), labai tvankiomis oro sąlygomis.

– Kokios sveikatos rizikos šios veislės šuniukui kyla skrendant lėktuvu? Kodėl kai kurios oro linijos atsisako skraidinti brachicefalus?

– Dėl šių šunų galimų kvėpavimo sutrikimų ir dėl streso dauguma aviakompanijų atsisako gabenti brachicefalinius augintinius. Dauguma šių šunų sveria daugiau nei 8 kg (dažniausia augintinio svorio riba, kada jį dar galima gabenti keleivių kabinoje).

Dėl šios priežasties jie turėtų keliauti bagažo skyriuje, kur ventiliacija nėra pakankamai, taip pat galimi labai stiprūs temperatūros svyravimai.

Dėl šių veiksnių tikėtinas ūminis respiratorinis distresas, kuris, nesuteikus skubios pagalbos, gali nulemti ir augintinio mirtį.

Tačiau, jei šeimininkas vis tik ryžtasi skraidinti tokios anatomijos augintinį, reikėtų labai atsakingai rinktis oro linijas, konsultuotis su jų atstovais, o prieš kelionę įsivertinti augintinio sveikatą.

Tačiau kur kas mažiau grėsmių rinktis kitą keliavimo būdą (žemės ar vandens transportu).

– Kaip užbėgti už akių galimoms sveikatos rizikoms? Gal vertėtų aptarti profilaktinius tyrimus? Kaip dažnai reikėtų juos atlikti?

– Šiems šunims bręstant (subręsta apie 12–18 mėnesį) būtina nuosekliai stebėti jų anatomijos kitimą. To reikia, nes šunims augant keičiasi jų galvos anatomija ir dauguma pokyčių yra nematomi plika akimi ir reikalauja gydytojo apžiūros.

Plečiantis ryklės minkštiesiems audiniams, didėja minkštojo gomurio apimtis ir jo užimama ryklės erdvė. Stiprėja ir garsėja knarkimas, kvėpavimo garsumas.

Ne, šuns knarkimas nėra norma! Dauguma šeimininkų galvoja, kad tai miela ir juokinga, bet iš tiesų knarkiantis šuns garsas nurodo kiekvieną apsunkintą jo bandymą įkvėpti. Kiekvieną! Esant stipriam šnervių susiaurėjimui, stipriai išdidėjusiam gomuriui, vokų įvirtimui, rekomenduojama atlikti reikiamas plastikos procedūras (šnervių praplėtimo, minkštojo gomurio ploninimo ir patrumpinimo, gerklų skilvelių išvirtimo plastiką, vokų korekcijos), siekiant pagerinti gyvūno gyvenimo kokybę, sumažinti progresuojančių pakitimų vystymąsi.

Sulaukus vienerių metų, rekomenduojame atlikti stuburo, kartais ir klubo sąnarių, rentgeno tyrimą. Jis leis nustatyti esamus slankstelių pakitimus, o tai padės išvengti tam tikrų veiksnių ir situacijų, taip pat sumažins stuburo išvaržos riziką.

Brachicefalo šnervės prieš operaciją ir po Brachicefalo šnervės prieš operaciją ir po

– Kaip patartumėte juos maitinti? Ar reikia šioje vietoje ypatingo dėmesio? Kiek tiesos, kad dėl nepakankamos mitybos šuniui gali išaugti didesnė galva nei įprasta? O gal tai tik sklandantis mitas?

– Tiesą sakant, pirmą kartą girdžiu, kad prasta mityba galėtų nulemti galvos dydį. Šiuo atveju labai svarbu surasti tinkantį, t. y. „savo maistą“.

Ne paslaptis, kad šių veislių šunys turi ypatingą polinkį į alergijas. Taigi pašarą reikėtų rinktis labai atidžiai ir atitaikyti, kad šis nealergizuotų.

Šeimininkams patariame nesivaikyti reklamų ir forumų diskusijų bei nekaitalioti šunų maisto kas savaitę: pašarų netoleravimas gali išsivystyti dėl itin didelės įvairovės ir dažno jų kaitaliojimo.

Šių šunų negalima peršerti. Jie turi didelį polinkį į nutukimą, už ką atsakingi šeimininkai. Nutukimas labai padidina stuburo išvaržų ir sąnarių raiščių pažeidimų riziką.

– Kaip reikėtų tinkamai pasiruošti auginti šios veislės keturkojį?

– Pirmiausia verta labai gerai apsvarstyti paties brachicefalo įsigijimo klausimą. Atvykti pas veterinarijos gydytoją konsultacijos, kur galėsite aptarti laikymo, fizinio krūvio ir šėrimo klausimus bei galimus sveikatos iššūkius.

Moksliškai įrodyta, kad žmonės šių veislių šunis renkasi todėl, kad stebint jų išraiškas dirginami „motiniško rūpestingumo“ centrai smegenyse. Suvokimas ir gilinimasis, informacijos paieška ir problemų sprendimas seka gerokai vėliau. Dažnai išgirstame „mums niekas to nesakė“, net ir kai kurie kolegos mėgsta tvirtinti „karkimas ir knarkimas jiems yra norma“. Ne, knarkimas nėra norma niekam, net ir žmonėms.

Prieš įsigyjant šios veislės šunį patariame kritiškai įsivertinti šeimos užimtumą, poilsio ir laisvalaikio prioritetus.

Šie šunys netinka aktyvų laisvalaikį, žygius, kalnus mėgstantiems žmonėms. Jie tinkamesni sėslaus, ramaus gyvenimo būdo šeimoms. Vertėtų įsivertinti ir finansinį stabilumą, nes (kaip ir bet kurios veislės šuniui) gali nutikti netikėtos nelaimės, traumos, kas gali pareikalauti gana solidžių išlaidų.

Apsvarstyti reikėtų ir būsto tinkamumą. Jei jo langai orientuoti į pietus, vasarą namuose karšta ir tvanku, turėtumėte įsirengti kondicionavimo sistemą (taip, net ir dėl tų poros karštų lietuviškų savaičių), nes net ir namuose šiems šunims perkaisti nebus sudėtinga.

– Ar jie populiarūs Lietuvoje? Kokio charakterio šie šunys?

– Taip, šie šunys yra itin populiarūs. Mokslininkai sieja jų populiarumo išaugimą su padidėjusiu stresu žmonių gyvenimuose bei su jau minėtu „motiniško rūpestingumo“ centru, vien tik matant kvadratinius su išpūstomis akimis snukius. Populiarumas kursto populiarumą ir šuns veislė tampa tiesiog „mados klyksmu“.

Būdami maži jie pavergia žmogų savo žvilgsniu, smalsumu, žaismingumu. Iš prigimties šie šunys labai prieraišūs, mėgstantys dėmesį. Jo pritrūkę pasitelkia visas įmanomas priemones, norėdami jo gauti (blogas dėmesys, taip pat yra dėmesys). Lyginant su kitais šunimis, jie gana drąsūs ir sargūs.

Dėl netinkamo veisimo ir dėl auklėjimo stokos, neretai tampa agresyvūs, nemokantys valdytis stresinėse situacijose, dėl ko tampa pavojingi ne tiek aplinkiniams, kiek sau patiems.

Net elementarus nagų kirpimas ar maudymas gali virsti isterija, dusimo priepuoliais. Tad šiems šunims (iš tiesų visiems visiems) reikia bent pradinio dresūros kurso. Teisingiau, net ne šunims, o šeimininkams, kad šie išmoktų reaguoti ir valdyti šuns emocijas, elgseną tam tikrose gyvenimo situacijose.

Dėl šių šunų savybių ir polinkių rekomenduojama pasikonsultuoti su dresuotojais, kad jie pagelbėtų pasiruošti šuniuko atvykimui. Kaip žinia, šuniuko auklėjimas prasideda jam dar neatvykus į naujus namus.


Blog:

  • „PetCity“ atvėrė duris internete: nemokamas pristatymas, dovanos ir daugiau nei 3 tūkst. prekių

    Skaityti daugiau

  • „PetCity“ augintinių centras dovanoja nemokamą apgyvendinimą viešbutyje medikų gyvūnams

    Skaityti daugiau

  • PetCity parduotuvė jau ir prekybos centre „Ozas“

    Skaityti daugiau

  • Augintinių pirmosios pagalbos patarimai kartu su PetCity klinikos veterinarijos gydytoju-kardiologu Laimučiu Paulausku

    Skaityti daugiau

  • TOP 10 filmų, kuriuos privalo pamatyti kiekvienas šunų mylėtojas

    Skaityti daugiau

Visos naujienos