Tačiau netrukus prideda: „Mažiau šunybių, kurių pasitaiko kone kasdien: nuo išgraužtų sienų iki nuverstų vazonų, apkramtytų gėlių, suryto katino kraiko... “, – charakterizuodamas Lietuvoje sparčiai populiarėjančios veislės keturkojus juokiasi pašnekovas.
Jo vertinimu, su šia veisle nebus pakeliui introvertui, norinčiam aplink save daugiau erdvės, ramybės ar vienumos. Tokiam žmogui gali net atrodyti, kad šuo jį persekioja. Bet apie viską iš eilės.
– Elvinai, kokiai asmenybei rekomenduotumėte šios veislės augintinį?
– Jei žmogus labiau introvertas, jam norisi ramybės ir vienumos, su springerspanieliu gali būti problemiška. Yra pasitaikę atvejų, kai, šios veislės šunims atėjus į šeimą, žmonėms pritrūkdavo asmeninės erdvės (šuns šnopavimo į koją buvo gerokai per daug).
Taigi, jei planuojate įsigyti springerspanielį, turėtumėte pamiršti tokius dalykus, kaip asmeninė erdvė. Patikėkite, vieni nė į tualetą nebenueisite, kompanionas bandys pralįsti ir prasibrauti pas jus pro durų apačią, o jums iš ten išėjus džiaugsis taip, tarsi būtumėte nesimatę trejus metus. Labai guvūs ir draugiški, atlapaširdžiai, visiškai atsidavę ir įsimylėję savo šeimininkus. Ko dar galėtum norėti iš šios veislės?
– Ar galėtumėte iliustruoti, kaip atrodo gyvenimas su šios veislės augintiniu?
– Norite šuniuko, kurį galėtumėte paniurkyti vakarais? Springerspanielis tuo labai džiaugtųsi. Mūsiškiai itin mėgsta įsipatoginti padėję savo užpakalius ant kojos… Jiems itin svarbu jausti kontaktą su žmogumi. Įsivaizduokite, kad dirbate iš namų, o ant jūsų kojos guli penki užpakaliai (juokiasi).
– Kiek tiesos, kad springerspanieliai uoliausi muitinės tarnautojai?
– Veisiant šios veislės šuniukus, vadoje vienas ar du būna aktyvesni. Tokiems šuniukams ieškome aktyvesnių šeimininkų. Vienas mūsų augintinių jau „dirba“ muitinėje, o kitą yra pasiėmęs privatus pareigūnas. Šie šunys nuolatos stebi savo šeimininką. Muitininkams tai buvo malonus atradimas. Žinome, kad vienas mūsų šuniukų šeimininkų kurį laiką dirbo pavežėju.
– Ar turi šios veislės šunys kokių nors erzinančių savybių?
– Būna toks momentas, kai springerspanielis, pamatęs savo šeimininką, sprogsta iš laimės: loja, šokinėja, nori ant rankų. Tai šuo kompanionas. Jam gyvybiškai reikia žmogaus, todėl jis nuolat stebi savo šeimininką, nenuleisdamas nuo jo ištikimo žvilgsnio.
Šie šunys – lyg niekad nesuaugantys vaikai
– Šios veislės augintiniui būdinga išsirinkti vieną šeimininką iš šeimos narių, o gal draugai – visi aplink esantys?
– Kadangi auginame nemažai šunų, pastebime, kad jie visgi išsirenka šeimininką, kurį labiau myli. Bet tai kinta (kai iš namų dirbau pats, labiau simpatizavo man, kai mane namuose pakeitė žmona, jų simpatijos vertėsi jos naudai). Taigi, šios veislės augintinis išsirinks tą, kuris su juo leis daugiau laiko.
– Kaip springerspanieliai sugyvena su vaikais?
– Išties tai vienas geriausių pasirinkimų šeimoms, auginančioms vaikus. Springerspanieliai juos labai myli: drauge ne tik žaidžia, bet ir miega. Šie šunys ganėtinai „minkšto“ charakterio, todėl jiems tinka žmogaus kompanija. Gal tik kol šuniukai ir vaikai maži, tenka vienus nuo kitų pasaugoti (juokiasi). Springerspanieliai ir suaugę žaisdami šokinėja, kanda, graužia, o vaikai mėgsta užsiropšti ant jų pajoti, tik tiek, kad vaikai užauga, o springerspanieliai savo charakteriu taip ir lieka vaikais.
– Pakalbėkime apie springerspanielių fobijas. Ar jie pasižymi tokiomis?
– Jų baimės visiškai tradicinės: fejerverkų, oro balionų, kito triukšmo. Kartais baimės labai individualios (pvz.: bijo šiukliavežių mašinų), bet pats šuo nėra baikštus. Baikštumas anglų springerspanieliams yra nepageidaujama veislės savybė. Toks šuo vadinamas veislės broku.
Vis labiau populiarėjantys
– Ar turi ši veislė jautresnių vietų, apie kurias reikėtų žinoti jų šeimininkams?
– Springerspanielių jautrioji vieta, reikalaujanti daugiau priežiūros ir dėmesio, yra ausys. Būtent ausys parodo, kokias problemas patiria augintinis. Jei ausys teršiasi, vadinasi, kažkas blogai. Kažko neleistino suėdė, susinervino, susirgo... Ausys taip pat patenka į visus įmanomus jų nuotykius, šapų į jas prisirenka, išsipurvina, žaizdas prisitrina, jos nukenčia ir pešantis su kitais šunimis. Tačiau pernelyg dažnai jų valyti nereikėtų, kuo dažniau tą darysite, tuo dažniau jos teršis (patys savo augintiniams jas valome ne dažniau nei du kartus per mėnesį).
– Kaip seniai springerspanieliai paplitę Lietuvoje?
– Lietuvoje springerspanieliai nėra populiarūs, bet sparčiai populiarėja. Dar prieš dešimtmetį jų buvo gal 10 ar 15, o dabar priskaičiuojama daugiau nei 50 (dalis jų mūsų veisimo, dalis – atvykę iš užsienio veislynų), bet dalis visuomenės šios veislės dar nėra atradę.
– O jūsų šeima kaip seniai juos augina?
– Pirmas springerspanielis namuose atsirado ganėtinai kurioziškomis aplinkybėmis, priglaudėme jį laikinai paprašyti veisėjos Aurelijos Tunkulienės.
Tuo metu Lietuvoje tebuvo gal dešimt šios veislės šunų. Prisilietę prie springerspanielių ištakų iki šiol su žmona tęsiame veisėjos Aurelijos pradėtą darbą.
– Koks jų santykis su vandeniu?
– Labai individualus klausimas: yra tokių springerspanielių, kurie lekia į vandenį, bet yra ir tokių, kurie kamuoliuką iš vandens su kojyte išsikrapšto, kad tik nesušlaptų.
Netiks dirbantiems biure
– Minėjote, kad šie šunys netinka penkias dienas per savaitę dirbantiems biuruose, o jei kasdien ir jie būtų vedami dirbti į biurą drauge?
– Springerspanieliai be galo guvūs, linksmi, draugiški augintiniai, su jais niekada nenuobodžiausite ir nesijausite vieniši. Jie taip pat fantastiškai pasiduoda dresūrai ir visuomet klauso savo šeimininko, gerai jaučiasi ir bute, ir namuose (svarbiausia – šalia savo šeimininko). Vidutiniškai gyvena dvylika metų. Kaskart gavę fizinio krūvio ar po gerų vaikštynių, jei tik šeimininkas šalia, jie ilgai ir ramiai miega.
– Kokius kriterijus keliate būsimiems springerspanielių augintojams?
– Kai į mus kreipiasi žmonės, norėdami įsigyti šuniuką, mudu su žmona juos ne visai švelniai patardome (juokiasi). Vienas esminių klausimų būna apie potencialių šeimininkų gyvenimo būdą. Jei jie biuro darbuotojai, dirbantys nuo 8 iki 17 val., deja, bet springerspanieliai – ne jiems. Tai yra šunys kompanionai, draugeliai, kuriems gyvenime nėra nieko svarbesnio už ryšį su žmogumi.
– Tai gal verta vestis springerspanielį drauge į darbą, jei tik kolektyvas draugiškas?
– Jei jūsų kolegos visą dieną jį kalbintų ir glostytų... O taip! Springerspanieliui tai labai patiktų. Svarbiausia šiam šuniui – nesėdėti penkias dienas vienam. Tai gali išprovokuoti blogus dalykus: tai, kad ką nors sugrauš, neblogiausia, nes šuo gali prisigalvoti visokių nuotykių, gali pats save grauždamas susižaloti ar šlapimo nelaikyti (taip pasireiškia depresija).
– Ar linkę šios veislės augintiniai į šunybes? Kaip į jas reaguojate ir ar baudžiate?
– Jų kasdien pasitaiko: nuo išgraužtų sienų iki nuverstų vazonų, apkramtytų gėlių, suryto katino kraiko... Pagavęs nusikalstamame veiksme užriaumoju taip, kad ir kaimynai žinotų, jog kažką blogo padarė. Dažnai lyginu juos su mažais vaikais: atlapaširdžiais, nuoširdžiais... Bet prisidirbę jie jaučiasi tokie prasikaltę... Tiesa, neilgai. Slepiasi visas tris minutes arba krenta ant nugaros kojomis į viršų, o paskui vėl lyg niekur nieko ateina.
Šie šunys puikiai supranta savo prasižengimus: juos auginantys žino: kiekviena diena su jais – lyg nesibaigiantis nuotykis. Springerspanielių prigimtyje – patarnavimas medžioklėje.
Springerspanielių prigimtyje – patarnavimas medžioklėje
– Ar žinoma, kodėl anglai ėmė veisti šios veislės šunis?
– Springerspanieliai pirmą kartą paminėti XVIII amžiuje. Savo prigimtimi jie medžiokliniai šunys, kurių paskirtis ganėtinai unikali. Jie skirti ne medžiotojų nušautiems paukščiams atnešti, o besislepiantiems krūmuose ar melduose pabaidyti. Tiesa, dėl savo sąkandžio (jis nėra minkštas) jie nėra patys tinkamiausi medžiotojų laimikiui nešti, nes atneša tai, kas iš paukščio liko (juokiasi).
– Kokiais jų pasiekimais labiausiai didžiuojatės?
– Davus komandą „fu“ mūsų šunys sustingsta (tai pati svarbiausia komanda auginant springerspanielius). Ir tai didžiausias pasiekimas (juokiasi). Auginantys šios veislės šunis mane supras, nes žino, kaip sunku juos viso to išmokyti. Taip pat savąjį penketą esame išmokę nelipti į antrąjį namo aukštą.
– Smalsu, kai namuose net penki šunis, kaip sprendžiate purvinų kojyčių klausimą?
– Jei lauke labai lietinga ir šlapia, tiesiog imame rankšluostuką ir nuvalome dvidešimt mažų kojyčių. Geriausias švaros užtikrinimo būdas – kas kažkiek laiko rotuojami keli rankšluosčiai. Taip pat kieme esame įsirengę specialų voljerą, jis padengtas vandeniui pralaidžia danga, kur jie gali žaisti kiek panorėję. Žinoma, su purvu ir plaukais visko būna, bet nereikia norėti, kad šuo kvepėtų rožytėmis.
– Ar gausiai šie šunys šeriasi?
– Nors jie atrodo labai puošnūs (vyraujančios šios veislės šunų spalvos yra ruda balta arba juoda ir balta), šukuoti jų dažnai nereikia: mes tą darome kartą per savaitę, na, ir kartą per mėnesį iššukuojame poplaukį.
– Kokiu maistu rekomenduotumėte šerti springerspanielį?
– Mes šeriame juos sausu ėdalu. Nors yra šeimininkų, kurie maitina įmantrių gamintojų maistu, bet čia, kaip jau kas gali sau leisti. Kiekvienas šuniukas turi savo niuansų (gali pasitaikyti individas jautriu skranduku), bet įprastai ši veislė nepasižymi didelėmis sveikatos problemomis. Kaip spręsti springerspanieliams kylančius klausimus, konsultuoja PetCity klinikos vet. gydytoja Kotryna Barcytė.
– Kadangi springerspanieliai gana judri veislė, kokios rizikos kyla augintiniui?
– Jiems, kaip ir bet kuriai kitai judriai veislei, kyla traumų rizika. Dėl to, jog šuo yra labai judrus bei dažnai būtent šios veislės atstovai nejaučia savo gabaritų, įvyksta įvairios traumos. Traumos, kurios gali pasitaikyti: tai nuo paprasto kojos raumenų patempimo iki rimtesnių lūžių.
– Į ką auginant šuniuką reikėtų atkreipti dėmesį? Ką vadintumėte silpnąja šios veislės vieta?
– Auginant šios veislės šunį svarbu žinoti veislei būdingas ligas. Šios veislės atstovai gali turėti klubų ir alkūnių displazijas, įvairias akių ligas, dažnai pasitaiko ausų uždegimai ir alergijos. Taip pat amerikos veislynų klubas rekomenduoja šios veislės atstovus prieš veisiant ištirti dėl PFK (phosphofructokinase) trūkumo geno bei PRA (progressive retinal atrophy) geno. Nors šios veislės šunys yra labai aktyvūs, tačiau gali būti linkę į nutukimą, jei yra šeriami nesubalansuota dieta, tad labai svarbu pasirinkti tinkamą pašarą bei neperšerti gyvūno. Rekomenduojama (kaip ir bet kuriam kitam gyvūnui) bent kartą metuose atlikti profilaktinę apžiūrą bei tyrimus.
– Taip pat negalima ignoruoti šios veislės šunų potraukio ir noro maudytis vandens telkiniuose. Ką patartumėte, kad nenukentėtų oda, nekiltų alergijų ir pan.?
– Po maudynių ežeruose, upėse ar kituose tvenkiniuose rekomenduočiau pirmiausia gerai nusausinti kailį. Kadangi šios veislės šunų kailis yra ilgas ir tankus, užsilaikiusi drėgmė kailyje gali sukelti odos problemų. Norint, kad taip nenutiktų, reikėtų visada įsitikinti, kad šuo po maudynių yra sausas, taip pat nepamiršti išsausinti ir ausų, kadangi užsilikusi drėgmė ausyse gali sukelti ausų uždegimus. Šiuos šunis rekomenduojama šukuoti 1–2 kartus per savaitę bei kas mėnesį vesti į profesionalias kirpyklas, kur nuo nosies iki letenų galiukų sutvarkys šuniuko kailį. Maudant namuose svarbu pasirinkti tinkamą šampūna, kuris nedirgintų odos.
– Kadangi šios veislės šuniukai labai aktyvūs, matyt, labiausiai kenčia jų kojos? Kaip išvengti galimų traumų, pertempimų ir pan.? Gal yra būdų, kaip tai pastiprinti?
– Aktyviems šunims yra labai svarbi pašaro kokybė.
Šeriant gyvūną superpremium klasės maistu, jis gauna visus reikiamus mikro ir makro elementus bei vitaminus, tad papildomai rūpintis papildais nereikia. Vyresnio amžiaus šunims galima papildomai duoti papildus sąnariams, bet pirmiausia rekomenduočiau vis tiek pasikonsultuoti su savo vet. gydytoju.
– Šios veislės šunys itin mėgsta žmogaus kompaniją, todėl itin svarbu, kad keturkojis būtų švarus. Ką patartumėte higienos klausimais, tarkime, po vaikštynių su šuniuku lauke, kuo valyti jo kojas? Ar tam tinka drėgnos servetėlės? Kaip spręsti traiškanojančių akių klausimą? Kokie lašiukai būtų tinkami?
– Kadangi šuns kailis yra ilgas, tai pirmiausia rekomenduočiau grįžus iš lauko išplauti / nuvalyti purvus nuo kailio ir letenelių. Letenas valyti galima pasirinkti drėgnas servetėles arba tiesiog nuplauti nešvarias letenas vonioje / duše. Svarbu nuplovus gerai nusausinti letenas. Ausis valyti reikėtų tik su specialiai tam skirta priemone. Taip pat tik esant poreikiui, t. y. vizualiai užsiteršus ausims. Jei labai traiškanoja akys, jas galima pravalyti su žmogiškomis natūraliomis ašaromis arba įsigyti specialų valiklį bet kurioje vet. parduotuvėje. Tačiau esant pakitusios spalvos išskyroms iš akių, paraudus akytei ar atsiradus bet kokiems kitiems simptomams, kurie neramina, rekomenduoju kreiptis į vet. gydytoją.
