„Nelįsk prie mano maisto!” – kaip identifikuoti ir spręsti šuns resursų saugojimo problemą?

„Nelįsk prie mano maisto!” – kaip identifikuoti ir spręsti šuns resursų saugojimo problemą?  Jau daugiau kaip pusantrų metų auginu vengrų vižlų veislės kalytė Donną. Ją apibūdinčiau kaip meilią, visuomet glaustytis trokštančią prielipą, kuri tik ir nori su visais žmonėmis myluotis, bučiuotis ir visaip kaip jiems įtikti. Apie jokį urzgimą, lojimą ant žmogaus net nekalbu – to iš Donnos neįmanoma tikėtis.

Ieškodama įvairios informacijos apie šuns dresūrą vis matydavau šunų augintojų grupėse, kad tai vienas, tai kitas šeimininkas susiduria su resursų saugojimo problema. Tačiau į tai visiškai nesigilinau (o be reikalo..) – juk tokios problemos mes neturėjome. Priešingai, Donnai valgant galėdavau jos dubenėlyje esantį maistą net su ranka „makaluoti“ – ji visiškai nereaguodavo.

Tačiau vieną dieną ji ganėtinai stipriai ant manęs suurzgė. Tądien supratau: šią bėdą turime ir mes, nors niekada apie tai net nebūčiau pagalvojusi! Ką dabar daryti? Maitinti iš rankos, o gal palikti šunį ramybėje? Neslėpsiu, analizuojat savo šuns elgesį, man iškilo daug klausimų, kurie, manau, kankina ne vieną šuns šeimininką. Tad šiame straipsnyje pasidalinsiu mūsų asmenine patirtimi, kamavusiais klausimais bei profesionaliais atsakymais, į kuriuos sutiko atsakyti LKD dresuotoja, gyvūnų dresūros mokyklos „DogPunk“ įkūrėja Žana Penkauskienė.

Kas yra resursų gynimas?

Resursų (arba išteklių) gynimas – tai gynybinis šuns elgesys, kuomet savo maistą, žaislus, o kartais netgi užklotus bei guolį keturkojis pradeda perdėtai saugoti nuo savo šeimininkų. Resursų gynimas gali pasireikšti urzgimu, lojimu ar net kandimu žmogui prisiartinus prie šuns „nuosavybės“. Pasak šunų elgsenos specialistų, toks elgesys neturėtų būti ignoruojamas ir pastebėjus bent menkiausias resursų gynimo užuominas turėtų būti koreguojamas dresūros pagalba.

Resursų gynimas prasidėjo perėjus prie žalios mitybos

Pirmuosius Donnos metus ją maitinome super premium sausu ėdalu. Nors mūsų dresuotoja rekomendavo šuniui visą dienos normą suduoti lauke komandų ir žaidimų metu, prisipažinsiu, nebuvome 100% pavyzdingi šeimininkai ir kartais ją maitindavome tiesiog namie iš dubenėlio. Papildomai pasiūlydavome konservais prikimštą žaislą „Kong“, įvairių džiovintų graužalų bei skanėstų. Tikrai niekada nesusidūrėme su resursų saugojimu. Iki kol nepradėjome jos maitinti žalia mėsa.

Gal praėjus gerai savaitei nuo RAW mitybos pradžios, pastebėjau, jog man esant šalia Donna stengiasi valgyti žymiai greičiau – ji pradėjo tiesiog ryte ryti mėsos gabalus akies krašteliu vis žvilgčiodama į mane. Tada supratau, kad kažkas yra negerai.

Nors praėjo jau šiek tiek laiko, prisiminus šias situacijas man iki pat šiol kyla nemažai klausimų: ar kur kas greitesnis valgymas ir nuolatinis žvilgčiojimas į šeimininką yra signalas apie resursų saugojimo užuomazgas? Ar perėjimas prie natūralios mitybos galėjo turėti įtakos resursų saugojimo problemos atsiradimui? Kokios priežastys dar gali lemti, jog iki šiol tokios problemos neturėjęs šuo pradeda ginti savo maistą?

LKD dresuotojos Žanos komentaras:

„Jeigu šuniukas greičiau valgo ir daugiau žvalgosi į savo šeimininką, tai nėra ženklas, kad jis saugo savo maistą. Gali būti, jog mėsa paprasčiausiai jam yra skaniau, todėl ir bando greičiau suvalgyti.

Tačiau kita situacija yra tuomet, kai keturkojui valgant mes prieiname, o jis bando paslėpti maistą nuo šeimininko – tai jau gali būti ženklas. Visgi tikrasis saugojimas yra tuomet, kai šuo pradeda urgzti tiek atsisukęs į mus, tiek nusisukęs.

Kalbant apie RAW mitybą, šuniui ji yra labai skani, tad verčia jį ypatingai saugoti maistą. Ir jeigu prieš tai keturkojis sauso maisto nesaugojo, gali būti, jog jis jam tiesiog nebuvo toks skanus kaip žalia mėsa, kuri gali paskatinti resursų gynimą.

Visgi svarbu paminėti, jog RAW mityba to tikrai neiššaukia. Nors resursų saugojimo problema šiuo atveju ir išryškėjo vėlesniame amžiuje, tikėtina, jog šuo turėjo šią ydą dar vaikystėje. Per vieną dieną tai neatsiranda, resursų saugojimas yra įgimta elgsena, tiesiog dažnai išryškėja pradėjus maitinti šunelį žymiai skanesniu jam maistu.

Kuomet savo darbe susiduriu su mažais šuniukais, aš iki trijų mėnesių pabandau visokias situacijas ir maistą su jais išbandyti, kad pamatyčiau, ar problema egzistuoja, ar ne. Kuomet ši problema išryškėja šuniui tik suaugus, pakeisti įpročius yra sudėtingiau. Visgi kiekvienas atvejis yra individualus ir resursų saugojimo įprotis pas kiekvieną yra skirtingo lygmens.“

Gynimo intensyvumas priklausė nuo maisto skanumo

Kaip ir minėjau, iš pradžių pastebėjau menkas išteklių gynimo užuomazgas: jokio urzgimo, tik greitas valgymas ir nepatiklus žvilgčiojimas į mano pusę – tačiau, kaip teigė LKD šunų dresuotoja tai nėra dar konkretus signalas.

Tačiau vieną dieną Donnai bevalgant man iš rankų iškrito virtuvinis rankšluostis. Jis atsidūrė netoliese šuns dubenėlio. Lenkiausi jo pasiimti ir pirmąkart pamačiau savo mieliausio pasaulyje šuns iššieptus dantis. Tą vaizdą įgarsinčiau taip: „Tik pabandyk lįsti, perskąsiu tau gerklę“. Nemeluoju, sutrikau matydama tokį šuns elgesį: juk tai mano mieliausia būtybė visoje planetoje! Visgi visa tai išėjo į naudą, nes tą akimirką supratau, jog turiu imtis veiksmų. Nor ir kiek per vėlai, bet geriau nei niekada.

Prisiskaičiau informacijos, kad reikėtų grįžti vėl prie maitinimo iš rankų. Taip ir padariau: keletą dienų mėsą šėriau ir rankos.

Verta paminėti, jog toli ne gražu ne viską Donna puldavo ginti. Džiovinti skanėstai, žaislai ir įvairūs graužalai mano šuniui gynybos instinkto nesukėlė.

Tad būtų labai įdomu sužinoti LKD šunų dresuotojos komentarą apie tai, kas gali nutikti ilgainiui tokią problemą ignoruojant? Ar mano šėrimas iš rankos buvo geras žingsnis? Ką dar patartumėte daryti?

Donna Primadonna

LKD dresuotojos Žanos komentaras:

„Galima šerti iš rankos, ypač siekiant su šunimi nesusipykti, tačiau aš patarčiau šią problemą spręsti su dresuotojų pagalba. Didelis šuo, kuris itin saugo savo resursus gali būti pavojingas šeimininkui, pasekmės gali būti liūdnos. Teigčiau, kad vien tik šėrimas iš rankos, šitos problemos iš pagrindų nesprendžia.

Patarčiau taikyti pratimus, mažinančius šią problemą. Jeigu į mane kreipiasi žmonės, auginantys šunį su tokia problema, dresūros metu aš pagrinde taikau aštuonis pratimus, kurių metu pasitelkiame pavadėlio ir antkaklio kontrolę. Kartais pačioje dresūros pradžioje uždedame ir antsnukį.“

Klaidos, kurios galėjo turėti įtakos resursų saugojimui

Žvelgiant į šią situaciją objektyviai, dėl tokio Donnos elgesio negaliu kaltinti vien natūralios mitybos. Vertindama iš šiandieninės perspektyvos tikrai matau, ką galėjau padaryti kitaip (įskaitant ir tai, jog reikėtų Donnos vaikystėje išbandyti įvairias situacijas ir taip identifikuoti šią problemą).

Kol Donna buvo visai maža (iki metų), ji kaip ir daugelis tokio amžiaus šuniukų lauke tiesiog viską „siurbdavo“ nuo žemės. Neslėpsiu, komanda „palik“ nebuvo mūsų stiprioji pusė, tad man nieko kito nelikdavo daryti, kaip tik griebti sumedžiotą laimikį iš nasrų. Manau, tai buvo pirmas žingsnis, kuris paspartino resursų saugojimo užuomazgas. Dabar Donna yra pakankamai neblogai įvaldžiusi „palik“ komandą, tad jeigu turėčiau galimybę laiką atsukti, tikrai skirčiau didesnį dėmesį šiai komandai nuo pirmų dienų.

O kokia yra specialisto nuomonė šiuo klausimu? Ar atiminėjimas šuniui iš nasrų jo „sumedžiotą“ grobį lauke galėjo turėti įtakos išteklių saugojimo išsivystymui?

LKD dresuotojos Žanos komentaras:

„Be abejo, jeigu mes atiminėjam šuns rastą grobį iš nasrų, tai gali nulemti šuns kovojimą už jį.“

Ir pabaigai.. Nors mūsų problema nėra tokia didelė ir situacija dar šiek tiek pagerėjo Donna pradėjus šerti iš rankų, vertinant iš šiandieninės perspektyvos manau, jog būsiu kažką praleidusi pačioje savo keturkojo vaikystėje. Gal buvo tam tikros užuomazgos, tiesiog jų nepastebėjau? O gal tikrai žalia mėsa buvo taip skanu, jog Donnai pasirodė verta ją saugoti? Bet kokiu atveju, dabar žinome, jog reikia konsultuotis su profesionalais. Visgi labai tikiuosi, kad šis straipsnis bus naudingas jums identifikuojant šuns resursų saugojimo problemą ir ją sprendžiant. Nieko nėra neįveikiamo, svarbu nuoseklus darbas, kantrybė ir nuoseklumas. Tad linkiu, kad viso to nepritrūktų tiek mums, tiek jums sprendžiant įvairias šunų elgsenos problemas.  

 

Nepamiršk skatinti augintinio už gerą jo elgesį!