Ką reikia žinoti svarstant priglausti beglobį gyvūną: mitai, klaidos ir specialistų patarimai

Ką reikia žinoti svarstant priglausti beglobį gyvūną: mitai, klaidos ir specialistų patarimai

Pasiimti auginti gyvūną iš prieglaudos – tai suteikti namus tam, kuriam jų labiausiai reikia, toks poelgis labai pagirtinas. Tačiau sprendimas priglausti šuniuką ar kačiuką turi būti labai gerai apgalvotas – tai didžiulė atsakomybė. Ir visai nesvarbu, ar gyvūnas į naujus namus atkeliauja iš prieglaudos, ar iš prestižinio veislyno – meilę gyvūnai skaičiuoja dėmesiu. 

Daugiau nei šešerius metus gyvūnų prieglaudose savanoriaujanti „PetCity“ klinikos ordinatorė Živilė Vilčiauskaitė įsitikinusi – gyvūno atsiradimas namuose reikalauja ne tik moralinio, finansinio, o kartais ir fizinio pasiruošimo.

Ji pati namuose augina priglaustą katiną ir trikoję šunytę. Kartu čia visuomet gyvena ir bent vienas laikiną globą turintis gyvūnas. Taip pat Živilė kasdien rūpinasi, kad „PetCity“ klinikose atsidūrę beglobiai pacientai ne tik sparčiau sveiktų, bet ir greičiau rastų naujuosius namus. 

Klaidingas stereotipas

„Lietuvoje prieglaudose suskaičiuojama dešimt tūkstančių beglobių gyvūnų, ieškančių naujų namų. Tačiau neretai žmonės bijo pasiimti gyvūną iš prieglaudos, nes egzistuoja nuomonė, jog į prieglaudas patenka tik ligoti, sutrikusia psichika, asocialūs ar net agresyvūs gyvūnai.

Deja, bet didžioji dalis keturkojų kasdien minančių prieglaudos slenksčius visiškai sveiki, mylintys žmogų ir socialūs gyvūnai, kurie tiesiog atsidūrė arba netinkamosiose rankose ir jais buvo atsikratyta, arba jų šeimininkai dėl įvairių priežaščių nebegali jais pasirūpinti ir neturi kitos išeities kaip gyvūną atiduoti į prieglaudą“, – sakė Ž.Vilčiauskaitė. 

Pasak jos, nusprendus priglausti jau suaugusį šunį ar katę, bus galima nuspėti, kokio dydžio šuo ar katė užaugs, koks bus jo charakteris. Kiek sudėtingiau su jaunais gyvūnais – neturint informacijos apie jų tėvus, sunku nustatyti augintinio genetiką, polinkį į tam tikras ligas. 

Mažas vaikas ir jaunas augintinis – ne pati geriausia kompanija

Apskritai svarstant priglausti beglobį gyvūną vertėtų kritiškiau vertinti tuos atvejuss, kai, pavyzdžiui, namuose yra mažamečių vaikų arba laukiamasi naujo šeimos nario. Esą tėvų noras, kad vaikas ir gyvūnas augdami kartu taptų geriausiais draugais, neretai lieka tik ir svajonė – realybė dažnai būna visiškai kitokia.

„Ne kiekvienas šuo ir katė nori draugauti su vaikais, nes kol vaikai išmoksta tinkamai, švelniai bendrauti su gyvūnais, augintinių akyse jie tampa jų skriaudikais, kurie tai už uodegos, tai už ausies patempia, tais, nuo kurių reikia slėptis, o blogiausiu atveju – net kąsti. 

O ir maži šuniukai ar kačiukai turi aštrius dantis, nagus, kuriais mokydamiesi žaisti gali užgauti vaikus, šie išsigąsta, nenori draugauti su augintiniu. Šuniukai džiaugdamiesi mėgsta ir šokinėti, todėl vaiką gali ir apversti, sužeisti“, – 15min pasakojo Ž.Vilčiauskaitė. 

Todėl, jos teigimu, nors turint mažų vaikų auginti jauną gyvūną namuose įmanoma, verta apsvarstyti, ar tikrai nevertėtų kelis metus luktelėti, kol kuris nors iš jų šiek tiek paaugs. 

„Šuniukus iki 6 mėnesių rekomenduočiau rinktis tik ypatingai kantriems, pasiruošusiems daug ir atsakingai dirbti, nes mažylį reiks mokyti visko iš pagrindų. Teks susitaikyti su paliktomis „dovanėlėmis“ – neretai sugraužtomis šlepetėmis ar baldais. Mažyliams ypač reikalingas dėmesys ir laikas skirtas jų socializacijai ir dresūrai, kad užaugęs šuo galėtų būti pavyzdingai išauklėtas, gražiai vaikščiotų lauke, nepultų kitų šunų ar žmonių. Nors išdaigų gali prikrėsti ir kačiukas“, – sakė Ž.Vilčiauskaitė. 

Senjorai reikalauja daugiau priežiūros

Kiek paprasčiau prižiūrėti ūgtelėjusį gyvūną, „PetCity“ atstovės teigimu, geriausias pasirinkimas – priglausti 1–6 metų augintinį. Toks sprendimas – puiki idėja tiems, kurie nori aktyviai leisti savo dienas ir užsiimti su šuniu jį dresuojant, išmankštinant ir žaidžiant. Tiesa, priglaudus jau paaugusį šunį, gali tekti susidurti su tam tikromis elgsenos problemomis ar baimėmis, kurioms išspręsti gali prireikti dresuotojo pagalbos.

„Kiek kitaip su katinais – nusprendus priglausti suaugusį katiną, jo charakterio savybės jau būna išryškėjusios, jau matyti, ar katinas meilus, ar mėgsta dėmesį, ar leidžiasi imamas į rankas, o gal priešingai – itin savarankiškas, net baikštus“, – pastebėjo pašnekovė. 

Tuo metu senjorą šunį ar katiną geriausia esą rinktis tiems, kurie mėgsta vakaroti ant sofos su knyga ar kino filmu. Senjorai paprastai būna ramesni, meilūs ir ypač prieraišūs, todėl yra patys geriausi kompanijonai norintiems keturkojo draugo. Tačiau reiktų žinoti, kad auginant senjorą, neretai padaugėja išlaidų dėl augintinio sveikatos – su amžiumi jie, kaip ir žmonės, serga dažniau, atsiranda įvairių lėtinių ligų. 

Agresija ir baimė – auklėjimo pasekmė

Tiesa, naujiems šeimininkams reikia susitaikyti ir su tuo, kad augintinis gali būti traumuotas psichologiškai, kad kuriame nors jo auklėjimo ar socializacijos etape buvo padarytos tam tikros klaidos, dabar pasireiškiančios augintinio baime, agresija. Tokiu atveju, svarbu tinkamai jas identifikuoti ir žinoti, kaip tinkamai reaguoti.

„Prisijaukinti baikštų gyvūną gali užtrukti. Geriausias būdas tą padaryti – jaukintis jį maistu, negainioti jo, kad dar labiau neišgąsdintumėte. Iš baimės gyvūnai ima rodyti ir agresiją, todėl reikia laiko, kol keturkojis ima pasitikėti nauju žmogumi“, – pasakojo Ž.Vilčiauskaitė. 

Kiek sudėtingiau, kai šuo rodo agresiją kitiems šunims, tokiu atveju gali prireikti ir profesionalaus dresuotojo pagalbos. 

Augintinis iš baimės taip pat gali imti niokoti daiktus, ypač – paliktas vienas namuose. Todėl labai svarbu, kad jis turėtų kuo užsiimti, kad fiziškai išsikrautų. 

Su augintiniu ateina ir didžiulė atsakomybė

„Viena iš klaidų, kurias daro žmonės pasiimdami beglobį gyvūną – priglaudžia jį tik iš gailesčio, bet neapgalvoję atsakomybių ir pareigų, kurios atsiranda kartu su nauju šeimos nariu. Taip neretai nutinka, kai pasiimami jauni gyvūnai, o po kelių savaičių bemiegių naktų naujieji šeimininkai supranta, kad gyvūnui yra visiškai nepasiruošę“, – sakė pašnekovė.

Pasak jos, daug šunų ir kačių į prieglaudas patenka dėl emigracijos, kai gyvenamą vietą nusprendę pakeisti šeimininkai nenori su savimi pasiimti augintinio. „Kiekvienam augintiniui patekimas į prieglaudą ir išsiskyrimas su šeimininku yra be galo skaudi patirtis“, – tikino Ž.Vilčiauskaitė. 

Kitos dažniausiai pasitaikančios priežastys, kodėl gyvūnai patenka į prieglaudas – gyvūnai yra gaunami kaip dovana, kuri laikui bėgant nebėra reikalinga, kai žmonės susižavi augintinio išvaizda, bet neįvertina jo charakterio, kai šeimininkus ištinka sveikatos problemos ar mirtis ir jo giminaičiai sprendžia keturkojo likimą. 

„Gyvenime gali atsitikti labai daug netikėtumų. Gali keistis gyvenimo sąlygos, sveikata, tačiau svarbiausia – netylėti ir bendrauti su prieglaudomis, jos padės rasti geriausią išeitį“, – sakė Ž.Vilčiauskaitė.