150 skirtingų veislių šunų aikštelėje – bet ar tai yra tikroji socializacija?

150 skirtingų veislių šunų aikštelėje – bet ar tai yra tikroji socializacija? Jauno šuniuko socializacija – turbūt daugeliui girdėtas terminas, tiesa? Tik gavus paskutinį šunelio skiepą didelė dalis mažylių šeimininkų suskumba į šunų aikšteles ir skatina savo keturkojį iki nukritimo žaisti su kitais šunimis, galvodami, jog taip socializuoja augintinį. Visgi, kaip teigia šunų sporto klubo „Crazy Foxes“ įkūrėja Indrė Pašakinskaitė, tai klaidingas socializacijos suvokimas.

„Socializacija vyksta tuomet, kai šuo mato dirgiklį ir šeimininkas su tuo dirgikliu jam sukuria teigiamas asociacijas. Ne dirgiklis kuria teigiamas asociacijas, o šeimininkas kuria teigiamas asociacijas su dirgikliu!“ – pabrėžia šunų trenerė.

Dirgikliai – ne tik šunys ar žmonės

Pati keturis šunis auginanti I. Pašakinskaitė teigia, kad garsiai kalbėti apie socializaciją paskatino kasdien darbe girdimos klaidingos šio termino interpretacijos:

„Kasdien susiduriu su labai klaidingu požiūriu į socializaciją. Žmonės galvoja, kad turint mažą šuniuką, užtenka jį paleisti žaisti su kitais šunimis ir taip yra vykdoma socializacija. Svarbu suprasti tai, jog socializacija yra teigiamų asociacijų kūrimas su dirgikliais, o dirgikliai gali būti tiek kiti šunys, tiek žmonės, būrys vaikų, dviratininkai. Taip pat socializacijos dalis yra pratinimas prie negyvų dirgiklių – automobilių, oro balionų, skirtingų paviršių, garsų ar kvapų. Matau, kokios yra socializacijos nebuvimo ar neteisingo jos vykdymo  pasekmės ir man labai gaila tiek šunų, tiek jų šeimininkų, kurie susivokia per vėlai.“

Susiformuoja požiūris, kad kitas šuo – atrakcionų parkas

Sutikite, dažnai įvairiose socialinių tinklų grupėse galima išvysti sakinį: „Keturių mėnesių labradoras ieško kompanijos smagiems žaidimams“. Svarbu žinoti, kad tik namo parsivežus augintinį yra neprotinga iškart jam leisti dūkti su pačiais įvairiausiai šunimis. Tai „Crazy Foxes“ įkūrėja vadina paprasčiausia „meškos paslauga“. Pasak jos, pirminį dėmesį auklėjant šunį reikėtų skirti svarbiausioms komandoms įvairiose situacijose:

„Žmonės nepagalvodami pasidaro sau meškos paslaugą. Kaip manote, ar treneriai leidžia žaisti savo šunims? Tikrai taip. Ne išimtis esu ir aš, mano šunys turi draugų, o mažoji Zulu, kuriai šiuo metu yra 10 mėnesių, taip pat turi žaidimų draugę. Tačiau skirtumas yra vienas – aš iš pradžių daug darbo dedu į tai, kad mano šuniukas nekreiptų dėmesio į kitus šunis, skiriu daug savo laiko į „pas mane“ komandos mokinimą prie įvairiausių dirgiklių ir kai mano šuniukas turi stiprią atsikvietimo ir nujautrinimo nuo kitų dirgiklių bazę, aš tik tada „sunkinu“ pratimą – leidžiu bendrauti su šunimi, kuris mano šunį ignoruoja. Vėliau leidžiu žaisti su paklusniu šunimi, kuris atsako tuo pačiu, ir tada dirbu su atsikvietimu nuo šio labai stipraus dirgiklio.“

„Didžioji dalis šunų šeimininkų pradeda nuo kito galo – pradžioje šuniukui parodo, kad kitas šuo yra jo atrakcionų parkas, o tik po to, kai jau susiformuoja įpročiai pamačius šunys tempti pavadį, loti, cypti ir kitais būdais reikšti norą bėgti pas kitą šunį, šeimininkai atpažįsta problemą ir ieško jos sprendimo būdo“, – pastebi didelę patirtį keturkojų dresūroje turinti Indrė.

Nereikėtų prisitaikyti prie savo šuns netobulumo

Kaip ir buvo minėta prieš tai, patys savaime šunų žaidimai nėra blogai, kuomet prieš tai yra pakankamai dėmesio skiriama keturkojo nujautrinimui įvairiems dirgikliams, komandų tobulinimui. Visgi „naujai iškeptam“ šuns šeimininkui gali kilti klausimas: o tai kaip pajausti ribą, kuomet žaidimai pasidaro žalingi?

„Šunys yra socialūs gyvūnai, jie labai nori bendrauti tarpusavyje, ypač jauname amžiuje. Žaidimas yra labai stipri stimuliacija – jie vienas kitą vejasi, gaudo, griauna, voliojasi. Galima pastebėti, kad Jūsų šuniui reikėtų dirbti su nujautrinimu nuo kitų šunų tada, kai matote, kad negalite prasilenkti su kitu keturkoju arba kai Jūsų šuo, būdamas tarp kitų šunų, visiškai nereaguoja į Jus, o atsikvietimo komandą vykdo tik tada, kai nieko aplinkui nėra. Daugelis šeimininkų prisitaiko prie savo šuns „netobulumo“ ir neįžvelgia problemų, tačiau tokių problemų nesukūrus arba jas išgyvendinus gyvenimo kokybė pasikeičia tiek šuniui, tiek jo šeimininkui“, – savo įžvalgomis dalinasi I. Pašakinskaitė

„Labai svarbu savo šuniukui rasti tinkamą žaidimų partnerį – jautriam šelčiui tikrai nepatiks hiperaktyvus, nemandagus didelis labradoro retriveris, todėl labai svarbu suvokti, kad ne kiekvienas keturkojis bus geras draugas Jūsų šuniui. Nesvarbu, kad kitas šeimininkas garsiai šaukia „nebijokit, mano draugiškas!“, bet tas jo šuns draugiškumas gali visiškai netikti Jūsų augintiniui, nes jis gali būti tiesiog per intensyvus.

Šunys yra individai, reikia gerbti jų asmenybę. Ne visi šunys apskritai mėgsta šunų kompaniją ir viskas dėl to yra gerai. Mano šunys svetimus šunis ignoruoja, jie niekada nebėgs prie svetimo šuns pasisveikinti, nes taip juos auklėjau ir tiesiog gerbiu kiekvieno šuns ir žmogaus asmenines erdves. Ir lygiai taip pat labai nemėgstu, kai prie mano šunų pribėga palaidas svetimas šuo. Aš suprantu, kad aš su savo keturiais šunimis jau atrodau kaip šunų susitikimo vakarėlis, bet tai nereiškia, kad mano šunys ir aš norime papildomos pasivaikščiojimo kompanijos“, – priduria „Crazy Foxes“ įkūrėja.

Svarbiausias laikas šuniuko socializacijai – iki kol sueina 3 mėnesiai

Svetimi žmonės, skirtingi paviršiai, garsai, kvapai, įvairios vietos – kaip ir minėjome, žmonės dažnai pamiršta, kad tai yra irgi be galo svarbi socializacijos dalis. Tačiau iki kokio amžiaus yra svarbu kaip įmanoma geriau supažindinti šuniuką su įvairiomis situacijomis? O kada jau socializacija baigta ir visos per tą laikotarpį įgytos problemos reikalauja nujautrinimo, reabilitacijos? Į visus šiuos klausimus išsamiai atsako „Pet City“ kalbinta Indrė:

„Laikas iki 3 mėn. amžiaus yra pats svarbiausias ankstyvajai socializacijai. Taigi, 2/3 socializacijos turėtų būti vykdoma veislynuose. Laimei, Lietuvoje jau ne vienas veislynas skiria tam nemažai dėmesio – pratina šuniukus prie įvairių paviršių, kvapų, garsų. Nuo 2 mėnesių darbą turėtų pratęsti šuniuko šeimininkas.

Visas šis pratinimas prie dirgiklių yra tam, kad šuniukas ateityje jų nebijotų, jaustųsi komfortiškai, tai jam nekeltų streso ar nepatogumo. Kartą teko stebėti šunų parodą, kuri vyko ant linoleumo dangos. Tikrai didelė šunų dalis pirmus metrus nuo įėjimo šliaužė, nenorėjo lipti ant slidaus paviršiaus arba ėjo itin atsargiai. Suaugę šunys sunkiau priima naujus iššūkius nei šuniukai, kurie dar būna su rožiniais akiniais. Tačiau socializacija tęsiasi visą šuns gyvenimą. Niekada nežinai, kokį dirgiklį sutiksi. Tačiau kuo daugiau šuo žino apie pasaulį, tuo stabilesnis jis yra.“

„Kodėl mes tokie sudėtingi savo šunims?“ 

Dažnai tik ką augintinį įsigiję žmonės yra atsargūs ir privengia šunį vesti į lauką pirmuosius mėnesius dėl galimų ligų. O ir dažniausiai girdimos rekomendacijos yra luktelėti, kol susidarys imunitetas po paskutinio skiepo ir tada vesti šunelį į lauką. Pasak Indrės, šuniuko sveikatą saugoti reikėtų atsakingai, tačiau gerus įpročius jam reikia formuoti nuo pirmos dienos naujuose namuose:

„Su mažu šuniuku tikrai reikia elgtis apgalvotai ir atsargiai. Tačiau per didelis atsargumas daro meškos paslaugą tolimesnei šuniuko elgsenai. Tik vaikščiojimo neužtenka – reikia šuniukui ir kurti teigiamas asociacijas su aplinka, dirgikliais. Į lauką rekomenduočiau neštis skanėstų ar šuniuko maistą, žaislą ir taip darbuotis su socializacija“, – sako I. Pašakinskaitė

„Jei šuniukas iki 3 mėn. nevedamas į lauką, jam mėnesį formuojame klaidingą įprotį – tuštinkis ir šlapinkis namuose, lakstyk, dūk namuose taip pat. O vėliau juk norime šiuos įpročius pakeisti, tiesa? Kodėl mes tokie sudėtingi savo šunims?“ – svarsto specialistė.

Ką daryti, jeigu socializacijos klaidos jau padarytos?

Pokalbio pabaigoje I. Pašakinskaitės klausiame, ką visgi ji patartų žmonėms, kurie socializacijos nesuprato teisingai ir leido jauname amžiuje šuniukui žaisti su 150 skirtingų veislių šunų? Ar yra koks nors būdas šunelį nujautrinti šiems dirgikliams?

„Šunys yra skirtingi, mažai daliai šunų tokia „socializacija“ galbūt nebus žalinga, bet daugeliui šunų bus formuojamas nepageidaujamas elgesys. Jei toks supažindinimas su 150 skirtingų veislių šunų nesibaigė šunų baime ar agresija, kas nutinka gana dažnai, o šuo tiesiog draugiškai veržiasi pas kiekvieną sutiktą šunį, tuomet šią problemą išspręsti yra įmanoma, tik šeimininkas turi apsiginkluoti dideliu kiekiu kantrybės. Pradėti nuo kito galo yra daug sunkiau nei pradėti nuosekliai“, – pokalbį užbaigia „Crazy Foxes“ trenerė ir įkūrėja Indrė.

Pasirūpink savo augintinio paskatinimu!