Sunkiai sekasi šunį išmokyti komandų? Stebėkite, ką gali socialinių tinklų žvaigždė – triušis Jūris!

Sunkiai sekasi šunį išmokyti komandų? Stebėkite, ką gali socialinių tinklų žvaigždė – triušis Jūris! Pašauktas vardu arba „zuikiu“ jis linksmai atstraksi pas šeimininkę, duoda „labas“, lenda pro tunelį ir šoka per kliūtį! Nepatikėsite, bet mes kalbame tikrai ne apie puikiai išdresiruotą šunį, šįkart PetCity herojus – vienerių metų triušis Jūris. Gerų žmonių išgelbėtas nuo mirties, šiandien jis yra lygiavertis LKD dresuotojos Vilijos Caronkutės šeimos narys. Kaip pavyko išdresiruoti triušį? Kokias išdaigas jis yra iškrėtęs? Ir kaip gi sutaria su kitais namų augintiniais – apie viską šiame interviu.

Kiek teko matyti socialinėje medijoje, esate šunų dresuotoja ir jūsų namuose gyvena nemažai augintinių, kuriems reikia daug priežiūros ir dėmesio! Papasakokite, kaip triušis Jūris papildė jūsų šeimą? Kokį santykį su triušiais turėjote iki tol?

Esu LKD dresuotoja ir visą gyvenimą buvau „šunininkė“ iki kol nepersikraustėm į sodybą kaime. Tiesa, į kaimą kėlėmės taip pat dėl šunų, kad jie turėtų daugiau laisvės, gamtos. Triušiai namuose atsirado pernai rudenį. Daug metų savanoriauju „Penktoje kojoje" ir pagal galimybes vis ką nors priglaudžiam savo namuose laikinai arba su visam. Taip nutiko ir su triušiais, žmonės rado keturis mažyčius triušiukus tiesiog išmestus gatveje ir kreipėsi į prieglaudą. Prieglauda juos pasiėmė ir išgydė, nes tuo metu jie dar ir sirgo. Labai gaila, bet vienas triušiukas neišgyveno, o trys atkeliavo į mano namus – kaip į laikiną globą.

Apie triušius tuomet nežinojau nieko, nes niekada iki tol nebuvau turėjusi tokio augintinio. Tad pradėjau domėtis, rinkti informaciją, daug skaityti internete – taip bandžiau susigyventi su naujais „įnamiais“. Dviems triušėms pavyko rasti puikius namus, o Jūris, nuo pat pradžių buvęs „chuliganiško“ būdo, mane taip apžavėjo savo pūstais žandais, kad niekam jo nebegalėjau atiduoti.

Viename interviu minėjote, jog iš pat pradžių Jūris nesielgė pavyzdingai. Papasakokite, su kokiomis problemomis susidūrėte? Ar jos ir lėmė, jog pradėjote su Jūriu užsiimti protine veikla?

Iš pradžių visi trys elgėsi stebėtinai gerai, tvarkingai naudojosi savo gamtinių reikalų dėžute, visuomet atbėgdavo, kai juos kviesdavome, nieko negraužė. Bet tada jiems prasidėjo paauglystė. Tiesa, Jūris iškart turėjo savitą charakterį, jis kandžiodavosi, jeigu jam kas nors nepatikdavo, visuomet turėjo savo nuomonę, visur būdavo pirmas, drąsus, žingeidus ir labai smalsus bei atkaklus ir užsispyręs. Prasidėjus pauglystei triušiai pamiršo, kaip naudotis wc dėžute, ėmė visur žymėti ir peštis tarpusavyje, todėl teko juos atskirti ir dėl muštynių, ir kad neatsivestų daugiau triušiukų. O man tai buvo naujas iššūkis, nes kažkaip su viskuo reikėjo susitvarkyti.

Be viso to, Jūris „padailino" namų sienas, sugraužė kelis telefono įkroviklius, durų kilimėlį, šlepetes. Lipo visur kaip katė – kuo niekada nebūčiau patikėjus, nes buvau įsitikinus, kad triušis žemės gyvūnas. Užsilipęs ant spintelių mėtydavo daiktus žemyn, nes juk tai labai smagu! Taip pat bildėdavo naktimis, žadindavo paryčiais.

Nepaminėjau, kad Jūris yra laisvai laikomas triušis, jeigu jį laikyčiau narve, daugumos dalykų galima būtų išvengti. Bet aš nematau prasmės gyvūno laikyti uždaryto narve, jis smalsus, judrus, jam reikia daug judėti, domėtis, šokinėti, bendrauti, todėl su visom išdaigom aš susitaikiau. Kad kažkiek iškraučiau jo energiją ėmiau mokyti triukų, taip pat pradėjau maistelį jam duoti tik iš šunims skirtų lavinančių žaislų.  

Juris

Labai įdomu, o nuo ko pradėjote triušio dresūrą? Ar tai panašu į tai, kaip dresiruojamas mažas šunytis?

Kad triušiai panašūs į mažus šuniukus pastebėjau iškart, o gal, kad esu šunų žmogus, tiesiog ėmiau juos lyginti. Triušiai labai greitai išmoko atbėgti išgirdę „zuikiai, zuikiai“, o pagal komandą „namo“ grįžti į narvą. Kas mane nustebino labiausiai, triušiai su savo žmogumi sugeba užmegzti ne ką prastesnį ryšį nei šunys.

Visgi didžiausia bėda aišku buvo gamtiniai reikalai. Daug apie tai skaičiau triušių augintojų grupėse, ten dauguma tiesiog susitaiko su tuo, kad triušiai visur teršia, arba skuba juos kastruoti. Tačiau aš vis tik tikėjau, kad auklėjimas ir dresūra gali ir turi padėti išspręsti mūsų bėdas. Ir apgalvojus veiksmų planą ėmiau Jūrį mokytį kaip mažą šuniuką. Apribojau erdves ir baldus, kurie labiausiai viliojo jį žymėti, skatinau už gerą elgesį, o kai pamatydavau, kad daro ne vietoje, nunešdavau į dėžutę. Aišku, sakysit, kad kiekvienai pėlėdai savas pėlėdžiukas geriausias, bet Jūris yra labai protingas gyvūnas ir labai greitai perprato, ko iš jo noriu.

Ko Jūris Jus išmokė kaip dresuotoją? Galbūt atvėrė dar platesnius dresūros klodus?

Kaip ir minėjau, apie triušius nežinojau nieko, juolab apie jų dresūrą. Viską dariau taip, lyg auginčiau mažą šuniuką. Dabar, praėjus šiek tiek laiko, galiu pasakyti, kad nors galvojau, jog čia aš auginu triušį, bet iš tiesų triušis augino ir tebeaugina mane kaip dresuotoją. Jūrio dresūra man padėjo daug geriau suprasti kitus gyvūnus, ne tik šunis, pamatyti jų panašumus ir skirtumus. Svarbiausias dalykas, ko išmokau, tai kad ne skanėstas yra svarbiausia gyvūnų dresūroje. Kaip ir šunų dresūroje svarbiausia yra sukurti norą dirbti. Be pasitikėjimo šeimininku, be saugumo jausmo, gerų rezultatų nepasieksite su jokia gyvūnų rūšimi. Su Jūriu nenaudoju apsoliučiai jokios prievartos ar korekcijų, už gerai atliktas užduotis negailiu skanėstų ir gerų emocijų – mums abiem tiesiog gerą leisti laiką drauge. Iš esmės Jūris nori mokytis: pats ėmė siūlyti komandas, yra labai prisirišęs prie manęs.

Kodėl žmonės triušius nuvertina?

Žmonės triušius nuvertina turbūt todėl, kad nesupranta jų arba tikisi kažko kito ir nusivilia. Gyvūną reikia priimti ir mylėti tokį, koks jis yra. Jūris apskritai net nėra dekoratyvinis triušis. Kai jį priglaudžiau net nežinojau, kas iš jo išaugs, o išaugo beveik 5kg triušis! Dauguma net nesupranta, kaip išvis galima laikyti „mėsinį" triušį namuose, esu girdėjus net užgaulių replikų, bet į jas nekreipiu dėmesio. Užsienio grupėse matau, kad laikyti didelius triušius namuose yra gana populiaru ir jie ne ką prastesni augintiniai.

Ką pasakytumėte skeptikams, kurie teigia, jog triušiai „kvaili“, o jų vieta tik narve?

Tiems, kurie taip galvoja nereikia triušio. Mano socialinių tinklų paskyroje netgi yra albumas, kuris vadinasi „kodėl tau nereikia triušio" ir ten aš keliu istorijas apie Jūrio iškrėstas išdaigas, kad žmonės negalvotų, jog triušis yra tik mielas, minkštas ir pūkuotas gyvūnas. Triušio auginimas reikalauja žinių, laiko ir finansų ne mažiau nei laikant katę ar šunį. Faktas, kad jeigu triušis gyvena nuolatos uždarytas narve, su juo nėra tinkamai bendraujama ir nepatenkinami jo poreikiai, tai jis gali pasirodyti kvailas. Bet ar dėl to tikrai kaltas gyvūnas? Todėl prieš įsigijant bet kokį gyvūna reikia pasidomėti jo charakterio savybėmis, poreikiais, mityba, sveikata ir tt.

Triušiai, pavyzdžiui, nemėgsta būti įmami į rankas, jiems tai asocijuojasi su plėšrūno pačiupimu, todėl gali imti spurdėti, draskytis ir kandžiotis. Bet jeigu atsisėsite ant žemės ar dar geriau atsigulsite šalia, triušis pats prie jūsų prieis, užlips, leisis paglostomas, nes jausis saugiai. Man labai gaila tų triušių, kuriuos žmonės nusiperka nepasidomėję ir įkalina visam gyvenimui narve. Bet koks gyvūnas nuolatos laikomas narve tampa nelaimingas, suserga ir numiršta. Man tai prilygsta žiauriam elgesiui su gyvunu.

Gal galėtumėte įvardinti ir papasakoti, ką tiksliai moka Jūris? Jis reaguoja tik į rankų judesius ar supranta ir žodines komandas?

Jūris žino savo vardą ir supranta, kad yra „zuikis“ – šitai yra išlikę dar nuo tada, kai jie visi trys buvo „zuikiai, zuikiai“. Taip pat moka naudotis savo WC dėžute kaip katinas. Žinoma, jis dar jaunas, bręstantis triušis ir kad nesižymėtų ant baldų, man vis dar tenka sukti galvą, kaip to išvengti, bet ir šitai sekasi neblogai. Taip pat jis moka pagal komandą nueiti į savo narvą.

Kadangi dresūroje aš labiausiai myliu triukus, tai Jūris moka jų daugybę: apsisukt į abi puses, peršokt per kliūtį, apibėgti aplink bokštelį, duoti labas, užšokti man ant nugaros, lįsti per tunelį, landžioti tarp kojų, peršokti gulintį šunį, sudėti daiktus į indelį, laipioti ant įvairių balanso pagalvėlių, sakyti „poteriukus“ ir tt. :) Kai kurias komandas supranta žodžiu, bet dauguma rodau gestais ir visuomet skatinu už gerą elgesį, kad smagu būtų ne tik man, bet ir Jūriui.

Kokią komandą Jūriui mokytis sekėsi sunkiausiai? O kuri yra jo mėgstamiausia?

Sunkiausia buvo ne kažkuri konkreti komanda, o pati pradžia, nes Jūriui pačiam reikėjo išmokti sugalvoti, kaip atlikti tam tikrą veiksmą, kad gautų apdovanojimą. Tai jam buvo nauja. Kai gyvūnas išmoksta galvoti, tada viskas eina kaip per sviestą, nes jis pats ima siūlyti įvairius veiksmus. Būna mokau vieną komandą, o Jūris pasiūlo kažkokį kitą veiksmą, jeigu man tai patinka užfiksuoju. Dabar jis jau žino kaip gauti skanėstą, kartais spėlioja komandas, kad greičiau gautų skanėstą, kartais bando gudrauti: pavyzdžiui, jeigu nekreipiu į jį dėmesio, jis pats įlekia į narvą: išdidžiai ten sėdi ir laukia skanėsto, nes, suprask, jis gi šaunuolis padarė komandą „namo“! Visuomet „užkimbu“ ant šito triuko ir duodu jam ką nors skanaus. Taip pat kartais, kai išalksta, jis man atridena savo maistinį žaislą, kad jį papildyčiau. Žinokite, jis labai linksmas gyvūnas, turi gerą humoro jausmą.

O kaip gi Jūris sutaria su kitais Jūsų gyvūnais?

Su kitais namų gyvūnais Jūris sutaria neutraliai: nesipyksta, bet ir į dideles draugystes nesileidžia. Aš esu jo geriausia draugė. Šunys yra išauklėti ir nekreipia dėmesio į triušį, tačiau niekuomet nepalieku jų vienų kartu. Šitoj vietoj šeimininkas turi prisiimti atsakomybę ir nors ir gyvūnai iš pažiūros sutaria – privalu užtikrinti jų visų saugumą.

Koks maistas labiausiai motyvuoja Jūrį mokytis vis naujų komandų?

Paprastai dresiruojant sušeriu jam vakarienę arba pusryčius – kad kartu ir pavalgytų, ir išsikrautų. Bet, žinoma, labiausiai jį motyvuoja morkos, bananai, obuoliai, žalumynai. Tačiau vertėtų jų neperdozuoti, kitaip gali kilti bėdų su virškinimu. Vis tik triušių mitybos pagrindą turi sudaryti šienas, kokybiškas sausas maistas ir šviežias vanduo, o skanėstai tik retkarčiais.

O dabar papasakokite šiek tiek apie save! Kaip pasirinkote dresuotojos kelią? Kada supratote, jog be gyvūnų tiesiog negalite?

Gyvūnais žavėjausi tiek, kiek save atsimenu. Dresūrą išbandžiau dar paauglystėje su savo pirmuoju šunimi Neronu. Vėliau ėmiau savanoriauti prieglaudoje. Visuomet svajojau apie vokiečių aviganį ir kai įsigijau savo pirmąją vokietę Viper Laukinė Vilkauogė ėmiau rimčiau užsiiminėti dresūra. Iš pradžių su savo šunimis, o kiek vėliau ėmiau mokyti ir kitus. Šunų dresūra nėra lengvas užsiėmimas, nes dresuotojas turi išdresuoti ne tik šunį, kas būtų labai lengva, bet sugebėti parodyti konkrečiam žmogum, kaip atrasti ryšį su konkrečiu šunimi, o žmonės ir šunys yra skirtingi. Bet visuomet būna labai gera, kai pavyksta ir šeimininkai džiaugiasi savo augintiniais! Esu laiminga, kuomet šunys į treniruotes ateina vizgindami uodegas ir su tokia pat gera nuotaika iš jų išeina išmokę kažką naujo. Tai yra nuostabu!

Triušis Jūris

Minėjote, jog ne per seniausiai persikėlėte į kaimą? Kaip jums gyvenimas toli nuo miesto šurmulio?

Kaime gyvename dar tik metus, bet esu labai laiminga miestą iškeitus į kaimą. Mūsų penkiems šunims tai yra rojus: daug laisvės, miškai, laukai, kvapai, daug mažiau įtampos ir reikalavimų, nei gyvenant mieste. Žinoma, toks laisvas gyvenimo būdas šiek tiek "kenkia" komandų tikslumui, bet ne paklusnumui. Tiesiog aš pati pakeičiau požiūrį į daugelį dalykų, anksčiau man būdavo labai svarbu, kad šunys elgtųsi nepriekaištingai, nelotų be reikalo, nešokinėtų ir t.t., o dabar svarbiausia, kad jie galėtų būti šunimis ir jaustųsi laimingi. Ir nors daug mažiau reikalauju iš jų, bet ryšys tarp manęs ir mano šunų yra daug stipresnis ir mes puikiai „susikalbame". Todėl ir savo mokiniams visad sakau, kad ne komandos yra svarbiausia, o sugebėjimas pamatyti jo siunčiamus signalus, skaityti kūno kalbą, sukurtį tvirtą ryšį ir pasitikėjimą vienas kitu. Tuomet ir komandų mokyti seksis.

Kitas man labai svarbus dalykas gyvenant kaime, kad žmonės pamatytų, jog kaimas gali būti visai kitoks, nei įprasta: be šunų ant grandinių, be gyvūnų narvuose, su pagarba kiekvienai gyvybei. Todėl stengiuosi rodyti ir pasakoti apie mūsų augintinius, apie tai ką jie moka, apie jų išdaigas, apie kiekvieno savitą asmenybę. Dėl tos pačios priežasties net ėmiau dresuoti broilerę Gulbę, kuri taip pat gyvena mūsų sodyboje kaip augintis, o ne maistas. Ir kai ėmiau tai rodyti, žmonės pamatė, kad vištos visai nėra kvailos, kaip apie jas kalbama. O Gulbė jau spėjo nusifilmuoti ir televizijojos laidoje apie gyvūnus!

Nepamiršk pasirūpinti dresūros skanėstais ir savo triušiui!