Kastracija ir sterilizacija – jau seniai tapo viena populiariausių procedūrų veterinarijos klinikoje. Jei kačių ar šunų augintojai nesiruošia užsiimti veisimu, jei neplanuoja dalyvauti parodose, neretam kyla klausimas – o gal ryžtis, gal verta?
Pasak specialistų, neretai į gydytojų kabinetą keturkojų šeimininkai užsuka per vėlai – jau tuomet, kai atsiranda problemų, susijusių su nepageidaujamu gyvūno elgesiu ar reprodukcinės sistemos ligomis. O juk norint atlikti operaciją tinkamai, svarbu žinoti tam tikras rekomendacijas...
Pasak jos, pirmiausia reikėtų patikslinti pačių sąvokų reikšmę. Ir nors tiek kastracija, tiek sterilizacija yra planinės chirurginės intervencijos, turinčios tą patį tikslą – augintinių reprodukcinių funkcijų nutraukimą – abiejų procedūrų atlikimas ir principai skiriasi.
„Kastracija patinams – tai sėklidžių pašalinimas, paliekant kapšelį, o sterilizacijos metu yra perrišami sėkliniai latakai, jungiantys sėklides su išoriniu lytiniu organu (vazektomija). Patelių kastracijos metu yra šalinamos kiaušidės (ovarioektomija) arba kiaušidės kartu su gimda (ovariohisterektomija). Sterilizuojant pateles – išimama gimda.
Trumpai tariant, kastracijos metu yra pašalinamos lytinės liaukos ir sutrikdoma endokrininė jų funkcija, o sterilizuojant – nutraukiamas vaisingumas, bet endokrininė reprodukcinės sistemos funkcija išlieka nepakitusi“, – sako L.Krūminytė.
Priežastys atlikti operacijai
Priežasčių, kodėl gyvūnų augintojai nusprendžia savo keturkojus operuoti, yra ne viena. Tačiau visas jas galima suskirstyti į tas, kurios priklauso nuo žmonių norų ir poreikių, bei tas, kurios svarbios dėl gyvūno sveikatos.
Viena pagrindinių, priklausančių nuo augintinio šeimininko – nemalonus gyvūnų elgesys rujos metu. Kalės ima prisileisti patiną, leidžiasi kergti, sukdamos uodegą į šoną. Rujos metu išskiriamus feromonus patinai užuodžia net 2 kilometrų spinduliu, todėl neabejotinai galimi ir nekviesti svečiai po namų langu. Pasikeičia ir katės elgesys – ji nuolat kniaukia, raičiojasi ant nugaros, tampa dirgli, gali pradėti šlapintis name ar bute.
Šunys gali tapti agresyvūs, padidėja pabėgimų, o kartu ir traumų tikimybė. Katinai ima žymėti teritoriją namuose, lauke kovoja dėl teritorijos su kitais katinų šeimos atstovais, o tokių kovų metu didėja traumų tikimybė ir yra lengvai pernešamos virusinės ligos.
Dar kelios priežastys, padedančios apsispręsti – tai, kad atlikti operaciją yra pigiau nei išlaikyti atvestą vadą, ir procedūra yra efektyvus būdas kontroliuoti gyvūnų populiaciją. „Tai vienintelis humaniškas ir efektyvus būdas norint sumažinti beglobių skaičių. Jis taikomas daugelyje šalių: benamės katės gaudomos, sterilizuojamos veterinarijos klinikose, vakcinuojamos ir paleidžiamos į tą pačią teritoriją, kartu vykdoma ir ligų prevencija. Tokios katės pažymimos sutartiniu ženklu – nukirptu kairės ausies galiuku“, – pasakojo „PetCity“ atstovė. Tačiau yra ir šalių, kuriose kastracija ir sterilizacija – uždrausta, Skandinavijoje tai nelegalu.
Kartais procedūra svarbi ir dėl gyvūno sveikatos, pavyzdžiui, iki 2,5 metų atlikus operaciją katėms, ji sumažina liaukų navikų riziką. Taip pat – riziką katėms susirgti piometra, kuri anksčiau ar vėliau paliestų 23 proc. kalių, bei riziką susirgti gimdos, kaklelio ar kiaušidžių navikais, kurie pasireiškia 0,5 proc. gyvūnų.
Kastracijos privalumai šunims – pašalinama sėklidžių vėžio atsiradimo galimybė, sumažėjusi prostatos ligų tikimybė, perinealinių išvaržų, perianalinių fistulių rizika.
Operacijos rekomenduojama neatidėlioti, nors amžius jai neturi reikšmės
Pasak L.Krūminytės, nors lytinių liaukų funkciją slopinti galima ir cheminiais preparatais, tačiau jų sukeliami nepageidaujami poveikiai yra labai pavojingi, o toks slopinimas – trumpalaikis.
Veterinarė pasakoja, kad nors daugelis nusprendę atlikti operacijas augintiniams tą daro pirmaisiais jų gyvenimo metais (rekomenduojama operaciją katinams atlikti nuo 6 mėnesių iki metų, katėms – 6–8 mėnesių, šunims ir kalėms – 6–10 mėnesių), vis dėlto vieno tinkamo laiko nėra, operacijai atlikti amžiaus riba nėra nustatyta, todėl kastruoti ar sterilizuoti augintinį galima ir vyresniame amžiuje. „Kartais tai tampa vienintelis gydymo būdas“, – įsitikinusi pašnekovė
Tačiau verta žinoti, kad ankstyva operacija turi privalumų: procedūra paprastesnė, po jos gyvūnas greičiau atsigauna, mažesnė komplikacijų tikimybė, o ir anestetikų, ir medžiagų sąnaudos mažesnės.
Kalėms operacija atliekama ne rujos metu, o ramybės laikotarpiu, praėjus vidutiniškai 3 mėnesiams nuo rujos pabaigos ir pasibaigus tariamam šuningumui, jei toks išsivystė. Katės procedūros metu taip pat turi būti ramybės periode, tai svarbu norint išvengti pooperacinių komplikacijų, susijusių su hormoniniu fonu organizme.
Tarp populiariausių mitų – nutukimas po operacijos
Neretai augintinių šeimininkai sterilizacijos ir kastracijos baiminasi ir dėl jas apipynusių mitų. Vienas populiariausių – kad po šių operacijų gyvūnai nutuks ar kardinaliai pasikeis jų charakteris. Pasak veterinarės, tokios kalbos nėra iš piršto laužtos, tačiau pernelyg rimtai vertinti šios teorijos taip pat nereikėtų.
„Iš dalies tai tiesa, kadangi lytiniai hormonai (ypač estrogenai) organizme mažina apetitą. Be to, po operacijos pašalinus lytines liaukas sulėtėja medžiagų apykaitos procesai. Abu šie faktoriai turi įtakos svorio augimui, todėl svarbiausias dalykas, kurį reikia padaryti po šių planinių procedūrų – pritaikyti tinkamą dietą ir užtikrinti reguliarią fizinę apkrovą“, – sako L.Krūminytė.
Tačiau galimam svorio augimui įtakos turi ir gyvūno fizinis aktyvumas, jo santykis su aplinkiniais: jei šis bus aktyvus, daug judės, palaikys draugišką ryšį su kitais žmonėmis ir gyvūnais, akivaizdžių pokyčių pavyks išvengti. Pasak veterinarės, pasitaiko atvejų, kai po šių procedūrų augintiniai kaip tik tapo mielesni, socialesni.
Dar vienas populiarus mitas – kad augintiniams iki operacijos privalu leisti susilaukti bent vienos vados. L.Krūminytė teigia, kad tai nėra tiesa, esą iki šio nėra atlikti jokie moksliniai tyrimai, kurie patvirtintų, jog jauniklių susilaukimas galėtų turėti įtakos gyvūnų sveikatai. „Vaikingumas ir jauniklių atvedimas yra stresas tiek jums, tiek ir jūsų augintiniui“, – tikina pašnekovė.
Gydytoja savo darbo praktikoje neslepia kartais susidurianti ir su nuomone, kad ši procedūra – tam tikra prasme nusikaltimas, pasipriešinimas gamtai, gyvūno traumavimas. Kai kurie žmonės, pasak jos, operaciją sieja su psichologine augintinio trauma, esą, kad toks šeimininkų pasirinkimas – augintinio kankinimas. Tačiau ji sako visuomet bandanti paaiškinti, kad augintinis nesuvokia savo nevaisingumo ir dėl to nejaučia nepilnavertiškumo, todėl šio fakto esą nevertėtų suasmeninti, o labai rimtai apsvarstyti visus „už“ ir „prieš“.
Svarbu tinkamai pasiruošti
Nusprendus sterilizuoti ar kastruoti gyvūną, svarbu tinkamai pasiruošti. Pirmas žingsnis – atvykti profilaktinei apžiūrai. „PetCity“ klinikų veterinarijos gydytojai apžiūrės augintinį, aptars su šeimininku procedūros eigą ir priežiūrą po jos, pakonsultuos, kaip tinkamai paruošti augintinį operacijai, supažindins su procedūros rizika, galimomis komplikacijomis ir atliks reikalingus tyrimus.
„Visų pirma, augintinis turi sulaukti tinkamo amžiaus procedūrai atlikti, būti kliniškai sveikas ir stipraus imuniteto. Kartais klinikinių simptomų šeimininkai gali ir nepastebėti, todėl visuomet siūlome išsitirti ir atlikti bazinius kraujo tyrimus, kurie padės išvengti su anestezija susijusių komplikacijų.
Jei augintinis sveikas, prieš procedūrą jis turėtų 10–12 val. būti neėdęs, o po procedūros pasiruošti, kad teks vartoti vaistus. Pagrindinis šeimininko darbas iki po operacijos likusi žaizda užgis – užtikrinti, kad augintinis nelaižytų pjūvio vietos. Tai svarbu, kad žaizda greičiau sugytų, nebūtų infekuota. Po 7–10 dienų ištraukiamos siūlės“, – pasakojo L.Krūminytė.
