Kaniterapija: šuns pagalba tiems, kuriems gyventi darosi sunku

April 9, 2021

Kaniterapija: šuns pagalba tiems, kuriems gyventi darosi sunku

Atsakingi žmonės savo šunimis rūpinasi, skiria nemažai dėmesio, gardžiai maitina, juos myli ir vadina tikrais šeimos nariais. Bet ar kada nors esate susimąstę, ką iš tiesų šunys duoda mums? Tie visi finansai, laikas, skirtas išvedimui į lauką, ir kiti panašūs dalykai yra neįkainojami lyginant su tuo, kokią naudą šuo teikia žmogaus emocinei ir fizinei sveikatai.

Kaniterapija arba tiesiog terapija su šunimi – tai keturkojų pagalba tiems, kuriems gyventi kartais darosi sunku. Šiame tekste nenagrinėsime mokslinių straipsnių ar statistikos, įprasminančios kaniterapijos reikšmę. Šįkart pateiksime tikras istorijas, kaip augintinis padeda, gelbėja, saugo, gydo.

Vaikystės patirtys paskatino į šunis pažvelgti kitomis akimis

Mūsų pirma pašnekovė – fotografė Ivanessa Gelvanovska. Moteris augina dviejų metų landsyro veislės šunį vardu Bruno, kuris ne tik atstoja kasdienę terapiją, bet padeda emociškai nepalūžti sergant sunkia lėtine liga – išsėtine skleroze.

Bet apie viską nuo pradžių. Pats ryšys su šunimis Ivanessą lydėjo nuo pat vaikystės. Visgi jos istorija yra kiek kitokia, nei esame pratę girdėti: šeimoje tinkamo pavyzdžio, kaip reikėtų elgtis su augintiniu, ji nematė. Priešingai, kaip prasitaria jauna mergina, pirmas jų šuo – kokerspanielis Pufka atsirado dar Ivanessai būnant vaiku, tiesa, tėvai ne itin šuneliu rūpinosi, o kartkartėmis netgi pakeldavo ranką prieš keturkojį.

„Metams bėgant žiūrint jam į akis man giliai sieloje taip skaudėjo, kaip ir jam, aš jaučiau Pufkos skausmą ir tai, ką jis patyrė“, – neslepia Ivanessa.

Mirus Pufkai moteris pusę metų gyveno su mintimi, jog nori savo šuns: „Matyt, kaltės jausmas imdavo viršų. Norėjau šuns būtent sau. Ir praėjus kuriam laikui mano namuose apsigyveno labradoro veislės kalytė. Tai buvo nuostabiausi 10 metų kartu. 10 metų laimės ir meilės. Aš ją globojau ir saugojau, mylėjau ir mokiau.“

4 mėnesių 33 kilogramus sverianti laimė, atkeliavusi į šeimą

Deja, praėjus dešimtmečiui mylimą šeimos narę Kubą dėl sunkių onkologinių susirgimų teko užmigdyti. Lyg to būtų maža, mergina pradėjo jausti ir vis dažnėjančius sveikatos sutrikimus: tirpo rankos ir kojos, padažnėjo galvos svaigulys, mieguistumas, sutriko judesių koordinacija, suprastėjo rega. Įvairiausių tyrimų procesas buvo ilgas ir alinantis, tačiau moters visą šį laikotarpį neapleido viena mintis:

„Belaukdama tyrimų rezultatų vis pagalvodavau, jog vėl noriu šuns. Viso gyvenimo svajonė buvo turėti XXL dydžio šunį, gauruotą, didėlį, kad galėtų mane nešioti.“

Ivanessa daug domėjosi ir rinko informaciją apie didelių veislių šunis, kol galiausiai suprato norinti būtent landsyro: „Apie veislę prisiskaičiau tiek daug, kiek tik galėjau. Man viskas tiko ir patiko, džiugino ir tai, jog ši veislė puikiai tinka terapijai. Visada norėjau nors kiek padėti tiems, kurie išgyvena psichologines ir fizines problemas. Daug sielos traumų turėjau pati ir žinau, kaip gyvūnai jas gydo.“

Taigi, Ivanessa kartu su vyru nuvažiavo į veislyną pažiūrėti keturių mėnesių Bruno. Tuo metu keturkojis svėrė 33 kilogramus. „Vos galėjau pakelti jį“, –  prasitaria mergina. Visgi grįžtant atgal iš veislyno, jauna šeima jau žinojo: tai nebuvo šiaip sau šuniukų pažiūrėjimas – Bruno tapo nuostabiausia moters Kalėdų dovana nuo vyro.

Ivanesa ir Bruno

Neša maišus iš parduotuvės ir kartu žingsniuoja tūkstančius kilometrų

Kaip sako Ivanessa, išsėtinė sklerozė duoda žinoti apie save visada: veikia tiek fizinę, tiek emocinę būklę. Be to, norint išsaugoti rankų ir kojų funkcionalumą moteris privalo nuolat judėti.

„2020 metų pavasarį gavau siuntimą į reabilitaciją, tik deja, tuo metu prasidėjo karantinas, tad reabilitacija nuplaukė. Tada ir prisiminiau, jog mano šuo kuo puikiausiai tinka terapijai. Taip ir prasidėjo mūsų nuotykiai. Šuo didelis, jį išvedžioti reikia gerai, todėl per 2020 metus mes savo kojomis nužygiavome tris tūkstančius kilometrų, o tai – atstumas nuo Vilniaus iki Madrido“, – pasakoja Bruno šeimininkė.

Visą gyvenimą bandžiau lieknėti, ieškojau įvairiausių dietų ir galiausiai tik susirgus buvau priversta pakeisti gyvenimo būdą bei skirti dėmesio fiziniam aktyvumui, kuris, šiuo atveju, yra tiesiogiai susijęs su šunimi. Atsikračiau 15 kilogramų“, – savo istorija dalinasi pašnekovė.

Laikui bėgant Bruno buvo mokomas ir kitų dalykų: pakelti daiktus, juos paduoti, atnešti: „Atsirasdavo ir smalsuolių, kuriems knietėdavo pasižiūrėti, na ką gi tas šunelis neša pintinėje. Visgi realią pagalbą pajutau kartą einant iš parduotuvės. Abu su vyru nešėmės po maišą, mano rankos buvo tikrai silpnos. Staiga Bruno man iš jų išrovė sunkų nešulį ir visą kelią ėjo su juo link namų. Paleido tik prie durų“, – prisimena Ivanessa.

Net ir sunkiausiomis akimirkomis skatina nusišypsoti

Ivanessa neslepia, liga smarkiai veikia jos emocinę būklę: „Didelę laiko dalį esu gilioje depresijoje ir šiuo atveju, vienintelis mano pagalbininkas yra šuo. Jis labai jaučia mano nuotaikų kaitą, fizinį ir psichologinį skausmą. Be to, Bruno labai mėgsta kontaktą: jeigu man bloga, jis ateina, padeda savo didžiulę galvą ant kelių. O jeigu nuotaika bloga, jis prieina dar kitaip: tiesiog atsisėda man ant kelių ir atsuka galvą su savo ilgu liežuviu žiūrėdamas į mane taip, kad nusišypsoti tiesiog neįmanoma.“

Taip pat mergina teigia nuolat jaučianti, jog Bruno ją saugo: „Nežinau, kodėl taip yra, bet galbūt jis nujaučia mano būklę ir sveikatos problemas, todėl stengiasi prie manęs neprileisti labai aktyvių šunų, nors tiesa pasakius, pats yra kaip torpeda. Jis labai stebi ir žmones ir tai, kaip jie elgiasi su manimi.“

Fotografija užsiimanti mergina sako, jog būnant kartu su šunimi jos problemos tarsi lieka už realaus pasaulio ribų: „Šuo visada nukreipia dėmesį nuo kasdienių problemų, padeda atsipalaiduoti vaikštant kur nors miške. Buvimas su juo nesukelia man tokių stiprių panikos atakų, kurios mane lydi nuo paauglystės.“

Pasiruošęs padėti ir kitiems

Nors Bruno dar jaunas (o šios veislės šunys bręsta pakankamai ilgai), Ivanessa pastebi, jog jis labai jaučia žmones: bendraudamas su vaikais yra atsargesnis, kontaktuodamas su senyvu žmogumi – ramesnis, o jaunimėliui pakvietus pažaisti, šuo visomis keturiomis letenomis būna „už“! Todėl mergina ateityje tikrai planuoja rimtai užsiimti kaniterapija: su Bruno išlaikyti specialų egzaminą ir taip turėti galimybę padėti kitiems.

„Bruno – vėlyvo brendimo šuo, todėl neskubame laikyti egzamino, nes jis, ko gero, dabar jo net neišlaikytų. Bet mintis apie kaniterapiją gyvena manyje, nes aš matau, kaip šuns buvimas teigiamai veikia sergančius, vienišus žmones.

Ypač daug yra vienišų senelių – tai matau vedžiodama savo šunį. Jie nugyvena savo amžių, o vaikai ir anūkai taip užsiėmę, kad negali net pusvalandį su jais pašnekėti telefonu ar gyvai. Darbas, karjera, naktiniai pasilinksminimai ir susitikimai yra svarbiau visko. Vienišiems žmonėms šunys padeda. Pavyzdžiui, mano močiute tiesiog akyse pasikeičia, kuomet atvedu jai Bruno. Ji taip laukia šuns, kaip tikro anūko, o ir pats Bruno pas močiutę keliauja kaip į balių“, – sako Ivanessa.

„Vienišiems žmonėms daug nereikia, tiesiog aplinkinių supratimo. Šiuo atveju, šuo visuomet paduos savo leteną už tai neprašydamas nieko atgal“, – priduria pašnekovė.

„Mūsų duetas turi būti nepriekaištingas“

Kita pašnekovė, kuri sutiko pasidalinti savo kaniterapine patirtimi, tai Jolita Skamaročienė. Moteris su savo samojedų veislės kalyte Tilda yra išlaikiusios kaniterapijos testą ir rimtai užsiima šia veikla.

„Kai tik sužinojau apie kaniterapiją, iškart supratau, jog mano kalytė Tilda tam labai tiktų. Ji yra itin bendraujanti, gera, rami, švelni, norinti dėmesio. Lankėme treniruotes ir išlaikėme testą, įrodantį šuns charakterio stabilumą, paklusnumą ir tinkamumą dirbti su žmonėmis ligoninėse, senelių namuose ir kitur“, – pasakoja Jolita.

„Šuo turi būti paklusnus ir puikiai valdomas šeimininko, norintis bendrauti ir su svetimais žmonėmis. Negali būti jokios agresijos ar netinkamo elgesio, galinčio išgąsdinti. Aš esu šuns šeimininkas ir vedlys. Mūsų duetas turi būti nepriekaištingas, nes einame visur kartu, lankome įvairias sveikatinimo įstaigas“, – priduria pašnekovė.  

Paklausus, o kaip gi augintinė Tilda padeda įvairiems ligoniams, Jolita pabrėžia emocinės sveikatos svarbą: „Šunys pakelia nuotaiką ligoniams, o gera nuotaika prisideda prie sveikimo.“

Turėjome situaciją, kai Tilda atvyko į priimamąjį, kuriame buvo atvežta maža mergaitė su galvos trauma. Ligoniukei būtinai reikėjo sugirdyti vaistus, bet ji ištisai verkė.. Pamačiusi Tildą, mergytė ištiesė rankeles, ėmė šypsotis, kalbinti, glostyti šunį ir net nepastebėjo, kaip prarijo neskanius vaistus. Tokie atvejai labai džiugina.“

Tildos šeimininkė prisimena ir kitą įsimintiną atvejį, kuomet paniškai šunų bijojęs berniukas per trumpą laiką spėjo kuo puikiausiai susidraugauti su keturkoju:

„Per maždaug vieną valandą mes pasiekėme labai daug. Tilda kaip nujausdama vis prieidavo prie berniuko kėdės, ant kurios jis buvo susikėlęs kojas, ir atsiguldavo šalia. Pamažu mums besikalbant vaikas kartu su manimi išdrįso paimti pavadėlį ir pavedžioti Tildą koridoriumi. Tąkart jis man pasakė, jog daugiau niekada nebijos baltų šunų.

Jolita ir Tilda

Vienokio būdo, dydžio terapinis šuo geriau tiks slaugos namuose, kitoks geriau motyvuos vaikus

Apie tai, koks šuo yra tinkamiausias terapinei veiklai, pakalbėjome su Kaniterapijos Asociacijos specialiąja pedagoge Sigrida Rupšytė Paleičikė.

Visų pirma, mūsų kalbinta šios srities specialistė teigia, jog svarbu suprasti pačios kaniterapijos sąvoką bei esmę. Egzistuoja keletas jos rūšių, kaip pavyzdžiui susitikimas su šunimi, švietimas su šunimi ir terapija su šunimi.

„Terapija su šunimi užsiima savo srities specialistai (psichologai, spec. pedagogai, logopedai, kineziterapeutai), kurie planuoja užsiėmimų eigą, trukmę, numato tikslus. Nuo to, kokia veikla su šunimi bus užsiimama, priklauso ir tai, kokį gyvūną rinksimės: vienokio būdo, dydžio terapinis šuo geriau tiks slaugos namuose, kitoks – geriau motyvuos vaikus“, – Sigrida Rupšytė Paleičikė.

Taigi, pasak specialistės, renkantis šunį terapinei veiklai reikėtų ypač atkreipti dėmesį į šuns veislės paskirtį bei veislės istoriją: „Terapinio šuns dresūrai ir parengimui parankesni yra istoriškai greta žmogaus ir žmogui tarnavę šunys, tikslingai veisiami darbui komandoje su žmogumi arba istoriškai buvę žmogaus kompanionai.“

Koks turėtų būti terapinis keturkojis? „Mažiau nei žmogus, daugiau nei šuo“

Paklausus, kokie gi šunys kaniterapijai netinka, spec. pedagogė pabrėžė, jog stiprų gynybinį instinktą turintys šunys egzamino laikyti negali.

„Be to, reikia atidžiai įvertinti ankstesnes gyvūno patirtis su žmogumi. Ar šuo turėjęs neigiamų patirčių, susijusių su žmogumi? O gal tokių patirčių turėjo kalė nėštumo metu? Gyvūno psichiką lemia daug aspektų. Numatytas ir amžius – mažų veislių šunys pirmą kartą terapinio šuns egzaminą gali laikyti sulaukę 12 mėn., o kitų – mažiausiai 14 mėn. amžiaus. Taigi, gyvūnas turi būti pasiekęs tam tikrą brandą“, – kalba didelę kaniterapinę patirtį turinti moteris.

Visgi  S. Rupšytė Paleičikė sutinka, jog kiekvieno šuns atvejis yra individualus, juos reikia vertinti atskirai, bet iš esmės, terapinei veiklai gali būti rengiami visai nemažai šunų.

„Terapinis šuo su savo prigimtinėmis ir išugdytomis savybėmis yra savotiškas stebuklas vien dėl savo ryšio su vedliu, pasitikėjimo, kuris tvyro tarp jų ir komandinio darbo, nes terapinis šuo, dalyvaujantis kaniterapijos užsiėmimuose, dažnai turi būti visai „nešuniškas“. Įsiminė kažkada vienos lektorės pasakyti žodžiai – „mažiau nei žmogus, daugiau nei šuo.“

Norintiems pasinerti į kaniterapinę veiklą, visų pirma, derėtų praeiti asistentų kursus.

„Patarčiau įsigyti gyvūną ir pradėti jį rengti terapinio šuns egzaminui tik įgijus asistentų kursuose teikiamų žinių. Bendrai šuns parengimas apima bendrąjį paklusnumą ir specifinį paruošimą (čia vėlgi daug kas priklauso nuo būsimos veiklos).Terapinio šuns egzaminą sudaro du pagrindiniai etapai: bendroji ir specialioji dalys. Bendroji dalis yra privaloma, o štai specialiąsias galima pasirinkti ir laikytis, pavyzdžiui, tik susitikimo su šunimi (SŠ), švietimo su šunimi (ŠŠ) ar terapijos su šunimi (TŠ) dalis; arba kombinacijomis (SŠ ir ŠŠ bei ŠŠ ir TŠ). Tarkime, norint dalyvauti „Skaitymo su šunimi“ projekte reikia išlaikyti bendrąją dalį ir susitikimo su šunimi specialiąją“, – teigia S. Rupšytė Paleičikė.

Nepamiršk palepinti ir savo augintinio! Rodyti visus

Blog:

  • Kaip išrinkti geriausią maistą savo šuniui?

    Kaip išrinkti geriausią maistą savo šuniui?

    Skaityti daugiau

  • Smulkiųjų gyvūnų priežiūra vasarą: ko imtis užklupus karščiams?

    Smulkiųjų gyvūnų priežiūra vasarą: ko imtis užklupus karščiams?

    Skaityti daugiau

  • „Mission Forever Friend“ iniciatyvos finišas –  2110 maisto porcijų beglobiams gyvūnams jau pasiekė prieglaudą

    „Mission Forever Friend“ iniciatyvos finišas –  2110 maisto porcijų beglobiams gyvūnams jau pasiekė prieglaudą

    Skaityti daugiau

  • PetCity Klaipėda plečiasi: dvigubai didesnė parduotuvė, dvigubai daugiau prekių, platesnis veterinarinių paslaugų spektras

    PetCity Klaipėda plečiasi: dvigubai didesnė parduotuvė, dvigubai daugiau prekių, platesnis veterinarinių paslaugų spektras

    Skaityti daugiau

  • Akredituota kačių klinika: kuo ji išskirtinė ir kas yra sertifikuotas kačių advokatas?

    Akredituota kačių klinika: kuo ji išskirtinė ir kas yra sertifikuotas kačių advokatas?

    Skaityti daugiau

Visos naujienos