Genetinės šunų ligos: dėl ko kyla ir kokioms veislėms kokie simptomai būdingi

Genetinės šunų ligos: dėl ko kyla ir kokioms veislėms kokie simptomai būdingi

Šunys buvo pirmieji žmogaus prijaukinti gyvūnai, kurie bėgant šimtmečiams iš laukinių vilkų tapo mielais kompanionais, nusiteikusiais drauge su šeimininku įveikti ir žygius, ir krosus bėgioti, ir kieme ant žolės su vaikais žaisti, o dienos pabaigoje tingiai drauge padrybsoti ant sofos.

Šunų veislių šiandien – keli šimtai, ir kiekviena jų turi savo privalumus ir trūkumus. Bėda ta, kad populiarėjant tam tikroms veislėms, daugėja ir neatsakingų veisėjų bei genetiškai perduodamų ligų. Kita vertus, kai kurios ligos tam tikroms veislėms – itin būdingos.

Klubo sąnarių displazija, šlapimo takų akmenligė, epilepsija, širdies ir stuburo ligos, kvėpavimo takų problemos – tai tik dalis populiarių ligų, su kurioms metams bėgant susiduria dažnas augintinis.

Tačiau ar kada susimąstėme, kad dalis šių ligų yra genetinio pobūdžio – kokia tikimybė, kad jos aplenks jūsų keturkojį?

Ligas lemia paveldimumas

Pasak „PetCity“ klinikos veterinarijos gydytojos Marytės Reketytės, tikimybė, kad augintinis paveldės tam tikras genetines ligas priklauso nuo jo tėvų perduotos genetinės informacijos. Gydytoja išskiria tris grupes, pagal kurias genetiškai galima skirstyti individus.

Tai – sveiki gyvūnai, neturintys savyje informacijos, nešiotojai – neturintys klinikinių požymių, bet turintys savyje informaciją, bei sergantys – turintys savyje informaciją ir klinikinius požymius.

Todėl formulė čia paprasta: jei ir patelė, ir patinas sveiki, jų palikuonys bus visiškai sveiki; jei vienas iš jų yra sveikas, o kitas – nešiotojas, tuomet tikimybė susirgti padidėja dvigubai; jei vienas sveikas, o kitas – sergantis, tuomet visi vados palikuonys bus nešiotojai, o jei vienas nešiotojas, o kitas – sergantis, vadoje pusė palikuonių bus nešiotojų, pusė – sergančių; jei abu tėvai yra nešiotojai, tuomet tokioje vadoje bus 25 proc. sveikų, 25 proc. sergančių ir 50 proc. nešiotojų, jei abu sergantys – visa vada bus serganti.

Ir nors tikimybė paveldėti tam tikras genetines ligas – nemenka, tačiau to išvengti galima laikantis tam tikrų taisyklių. Jos ypač aktualios užsiimantiems gyvūnų veisimu bei veisimą kontroliuojančioms institucijoms.

Genetinius tyrimus gali atlikti ir veterinaras

„Kalbant apie žmogiškąjį faktorių – reikia išlikti sąžiningiems veisiant gyvūnus ir atlaidesniems juos įsigyjant. Ne visos ligos išryškėja gyvūnui dar esant labai jaunam, todėl būsimi kokio nors mažo šuniuko ar kačiuko šeimininkai gali paprašyti veisėjo atlikti genetinius tyrimus. Kita vertus, genetiniai tyrimai dažniau atliekami tik „šou klasės“ gyvūnams ir tik tuo atveju, jei to reikalauja Lietuvos kinologų draugijos taisyklės, kitiems augintiniems tokie tyrimai neprivalomi“, – pasakojo M.Reketytė.

Pasak jos, genetinius tyrimus rekomenduojama atlikti ir tais atvejais, jei norima patvirtinti įtariamą kokios nors ligos diagnozę – tuomet reiktų kreiptis į veterinarą.

„Klinikiniai simptomai kiekvienu atveju yra saviti – genetinės ligos gali būti ir ankstyvo naujagimių gaišimo, ir jų vystymosi raidos sutrikimo priežastis. Tam tikros ligos gali pasireikšti ir keičiant mitybos įpročius, kai kurios ligos išryškėja tik vyresniam gyvūnui“, – pasakojo M.Reketytė.

Dažniausios genetinės ligos pagal šunų veisles

Portalas „Ranker“ išskyrė dažniausiai pasitaikančias genetines ligas pagal tam tikras šunų veisles. Viena tokių kategorijų – balto plauko šunys, kuriems dažnai nustatomos įvairios klausos problemos, o neretai – ir įgimtas kurtumas. Dažniausiai ši problema nustatoma dalmatinams – net apie 29 proc. jų gimsta su neišsivysčiusia klausa, o augant šuniukai tik dar prasčiau girdi.

Kvėpavimo takų ligos, dažnai – brachicefalų oro takų obstrukcijos sindromas, plokščiasnukių šunų problema. Tarp populiariausių veislių – mopsai, prancūzų buldogai, pekinai ir pan. Kadangi jų snukučiai trumpi, kvėpuodami jie patiria didelį spaudimą. Laikui bėgant plokščiasnukiai ne tik šnopuoja, bet ima ir knarkti – tai ženklas, kad jam sunku kvėpuoti, kad reikia susirūpinti augintinio sveikata.

Anglų buldogų patelės, atsivesdamos palikuonių, susiduria su problema – joms sunku jų atsivesti natūraliai, nes šuniukai gimsta pernelyg dideli. Retas atvejis, kai buldogiukai gimsta natūraliai, todėl kales auginantys ir vadas planuojantys šeimininkai turėtų iš anksto pasirūpinti tiek patelės, tiek mažylių sveikata.

Su genetinėmis ligomis susiduria ir dažnas labradoro ar auksaspalvis retriveris. „Ranker“ teigimu, net 60 proc. šių veislių šunų turi polinkį vėžiniams susirgimams, dažnu atveju liga pažeidžia kaulus ir kraują. Dėl šios priežasties, vidutinė šunų gyvenimo trukmė palyginti šiek tiek sumažėjusi.

Spanielių veislės atstovai įprastai kenčia dėl kaklo ir nugaros skausmų. Šios problemos kyla dėl veislės išskirtinumo – nedidelės šuns galvos. Užspausti nervai išprovokuoja kaklo, galvos, nugaros skausmus.

Dažna vokiečių aviganių problema – klubo sąnario problemos, nugaros skausmai. Šios veislės atstovai vyresniame amžiuje kenčia nuo stuburo degeneracinės mielopatijos, kuri sukelia galinių kojų silpnumą, koordinacijos sutrikimus, šlapimo nelaikymą.

Apskritai didelių veislių šunys susiduria su didesne tikimybę susirgti širdies ligomis, aortos stenoze. Prie šių veislių priskiriami ir minėti vokiečių aviganiai, auksaspalviai retriveriai, rotveileriai. Dėl jų didesnės raumenų masės storesnė tampa ir širdis, o aortos vožtuvas susiaurėja ir širdžiai tampa sunkiau išstumti kraują. Didelių veislių šunims dažniau diagnozuojama ir klubo sąnario displazija.

Tačiau sveikatos problemų neišvengia ir mažų veislių šunys. Viena dažniausiai pasitaikančių – regos sutrikimai, entropiumas, kylantis dėl genetiškai sutrumpinto keturkojų snukio. Kai kurios veislės susiduria ir su progresuojančia tinklainės atrofija, kai laikui bėgant jų rega vis silpsta.