Atlanto-aksialinis nestabilumas. Kokie šunys linkę sirgti šia liga?

Atlanto-aksialinis nestabilumas. Kokie šunys linkę sirgti šia liga?

Apie Atlanto-aksialinį nestabilumą pasakoja „PetCity“ klinikos veterinarijos gydytoja Marytė Reketytė:

Kas tai per liga?

Terminas Atlanto-aksialinis nestabilumas apibūdina nestabilią jungtį tarp pirmojo ir antrojo kaklo slankstelių. Galimos dvi ligos priežastys: genetinė ir trauminė. Pastaroji priežastis gali nulemti ligos pasireiškimą visiems stuburiniams gyvūnams (taip pat ir žmonėms). Kalbant apie šunis, trauminės kilmės Atlanto-aksialinis nestabilumas gali atsirasti patyrus autotraumas, nukritus iš aukštai (pvz., iš žmogus rankų), bėgant ir atsitrenkiant galva į ką nors (pvz., baldus). Kas dėl genetinės Atlanto-aksialinio nestabilumo pusės, riziką sirgti šia liga turi labai mažų veislių šunys, kaip Jorkšyro terjerai, čihuahua, pekinai, mažieji špicai, bišonai ir kt. Jei ligos simptomai gyvūnui pasireiškia iki vienerių metų amžiaus, tai laikoma genetiškai predisponuotu susirgimu.

Kokia ligos simptomatika?

Genetinio susirgimo atveju, literatūroje rašoma, jog labai retais atvejais simptomai gali pasireikšti vos gimus; paprastai tokie jaunikliai yra negyvybingi dėl kvėpavimo centro pažeidimo. Kiti būdingi simptomai: „svirduliuojanti“, arba dar kitaip vadinama – „girta“ eisena; gyvūnui būna sunku išlaikyti kūno pusiausvyrą, jis atrodo „pasimetęs“. Progresuojant ligai, gali vystytis visų keturių galūnių parezė ar – blogesniu atveju – paralyžius. Sunkiausiais atvejais gyvūnui paralyžiuoją diafragmą, ir jis ūmiai gaišta, nesuspėjus suteikti pagalbos.

Kaip diagnozuojamas Atlanto-aksialinis nestabilumas?

Pasireiškus ankstyviems simptomams, veterinarijos gydytojas įvertina gyvūną kliniškai, tuomet jam gali būti atliekamas rentgeno tyrimas (tik narkozės būsenos). Jei kyla papildomų klausimų, galima atlikti kompiuterinės tomografijos ar magnetinio rezonanso tyrimus (taip pat tik narkozės būsenos).

Kaip liga gydoma?

Paprastai chirurgiškai, kadangi tai – patikimesnis gydymo būdas. Tačiau galimas ir konservatyvus gydymo būdas, dedant kaklo įtvarą. Įtvaras dėvimas 4 ar 8 savaites, išskirtiniais atvejais - iki 15 savaičių. Konservatyvus gydymo būdas ne visuomet būna sėkmingas. Jei nesusiformuoja pakankamas randas pažeidimo vietoje arba jei kartojasi traumos – galimi ligos recidyvai. Net ir mikrotraumos gali lemti simptomų atsinaujinimą.

Ar Lietuvoje dažnai susiduriama su Atlanto-aksialiniu nestabilumu?

Liga nėra labai dažna, visgi neretai yra siejama su neatsakingu veisimu. Jei kuriam nors ir tėvų (šuniukui ar kalytei) buvo diagnozuota ši liga, o po gydymo jų būklė stabilizavosi, jie vis tiek turėtų būti eliminuojami iš veisimo, atliekant kastraciją. Tokia pati procedūra turėtų būti taikoma ir jų palikuonims. Žinoma, gali būti, kad vadoje liga kliniškai pasireikš tik vienam šuniukui, tačiau kiti gali būti genų nešiotojai. O tai jau loterija – kam „pasiseks“ nusipirkti šuniuką su užprogramuota negalia, o šis ją perduos savo palikuonims.

Kaip patartumėte žmonėms apsaugoti šunį, siekiant išvengti šios ligos?

Jei ligos priežastys yra genetinės, o veisėjas nėra sąžiningas, tuomet mažoka tikimybių jos išvengti. Kadangi, kaip minėjau, čia svarbi rimta ir sąžininga atranka. Kas susiję trauminės kilmės susirgimu, svarbu vengti galvos ir kaklo traumų. Nepatartina ikimokyklinio amžiaus vaikams nešioti, kilnoti augančių šuniukų. Deja, bet jiems iš rankų šunyčiai dažnai išsprūsta ir nukritus rimtai susižeidžia. Labai gerai, jei namuose grindys yra neslidžios, kas šiais laikais gan reta. Taip pat svarbu pripratinti šuniuką gyventi taip vadinamajame „pirmame aukšte“ – ant grindų, kur jis turėtų savo guolį ar namuką, žaislus. Taip sumažėja galimybė gyvūnui patirti traumas, susietas su šuoliu ar kritimu „iš aukštai“, nei gyvenant „antrame aukšte“ – ant baldų. Apibendrindama pasakysiu: mes negalime apsidrausti nuo visų nemalonumų. Liūdna pripažinti, bet ir labai rūpestingų šeimininkų šuniukai susižeidžia. Net labai atsakingų veisėjų veislynuose gimsta šuniukai su negalia. Tiesiog gyvenimas teka sava vaga.